{"id":6051,"date":"2021-09-09T11:04:24","date_gmt":"2021-09-09T08:04:24","guid":{"rendered":"http:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/?p=6051"},"modified":"2023-05-17T06:07:35","modified_gmt":"2023-05-17T06:07:35","slug":"kaip-mokslininkai-isivaizdavo-zeme-pries-atsirandant-izotopiniams-datavimams","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/2021\/09\/09\/kaip-mokslininkai-isivaizdavo-zeme-pries-atsirandant-izotopiniams-datavimams\/","title":{"rendered":"Kaip mokslininkai \u012fsivaizdavo \u017dem\u0119 prie\u0161 atsirandant izotopiniams datavimams?"},"content":{"rendered":"

Gamtos tyrim\u0173 centro mokslo darbuotojas ir \u201eMokslo sriubos\u201c savanoris d<\/span>r. Laurynas \u0160iliauskas<\/span><\/p>\n

\u017dem\u0117s susiformavo prie\u0161 keturis su puse milijardo met\u0173. \u0160is am\u017eius sudaro apie tre\u010ddal\u012f visatos am\u017eiaus. Pirmosios tokios \u017dem\u0117s am\u017eiaus vert\u0117s atsirado palyginti neseniai, 1955 metais, kai Manheteno projekto \u201eTop Secret\u201c statusas buvo panaikintas ir mokslininkai tyr\u0119 izotopus gal\u0117jo skelbti savo rezultatus vie\u0161ai. \u0160iandienini\u0173 \u017eini\u0173 plotm\u0117je \u0161is am\u017eius atrodo lyg paprastas skai\u010dius, ta\u010diau iki 1955 met\u0173, o tiksliau 1907 met\u0173 kai buvo paskelbti pirmieji uolien\u0173 izotopiniai am\u017eiai, \u017dem\u0117 buvo matoma visai kitaip.<\/p>\n

\"\"
Pav. 1. Tre\u010dioji \u017dem\u0117s suk\u016brimo diena. Dievas sukuria \u017eoles ir med\u017eius. Julius Schnorr von Carolsfeld (1794-1872) pie\u0161inys (Wigands, 1860).<\/figcaption><\/figure>\n

Turb\u016bt b\u016bt\u0173 naivu manyti jog iki izotop\u0173 atradimo, \u017emon\u0117s nesvarst\u0117 apie \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173, ar jos kilm\u0119. \u0160iame straipsnyje a\u0161 trumpai aptarsiu b\u016btent tai: kaip \u201ekito\u201c \u017dem\u0117 ir jos am\u017eius, bei vyst\u0117si geologija kaip mokslas, iki 1907 met\u0173. Tad, kaip Lewis Carroll ra\u0161\u0117 Alisoje stebukl\u0173 \u0161alyje: \u201eprad\u0117k nuo prad\u017eios ir eik kol pasieksi pabaig\u0105, tada sustok\u201c. O prad\u017eioje Dievas tar\u0117 \u017eod\u012f. Ketvirt\u0105 dien\u0105, baig\u0117 kurti \u017dem\u0119 (pav. 1). Dar viduram\u017eiais Biblijos tyrin\u0117tojai band\u0117 surasti ma\u017eas u\u017euominas \u0160ventajame Ra\u0161te, prie\u0161 kiek met\u0173 buvo ta ketvirta diena. Senajame testamente teigiama kad Adomas buvo sukurtas penkt\u0105 dien\u0105, po 2000 met\u0173 gim\u0117 Abraomas, kuris nugyveno dar apie 2000 met\u0173, o tada gim\u0117 Kristus, tad pagal Biblij\u0105, \u017dem\u0117 buvo sukurta 4004 metais prie\u0161 Krist\u0173. \u0160ie skai\u010diavimai geriausiai \u017einomi i\u0161 D\u017eeimso Ussher (1581-1656) ir D\u017eono Lightfoot (1602-1727) knyg\u0173. Viduram\u017eiais buvo manyta jog \u0160ventojo Ra\u0161to knygas ra\u0161\u0119 autoriai buvo, tiesiogine to \u017eod\u017eio prasme, \u201e\u012fkv\u0117pti \u0160ventosios Dvasios\u201c, tai yra, jie ra\u0161\u0117 k\u0105 liep\u0117 Dievas, tad bet koks prie\u0161taravimas Biblijai buvo laikomas erezija.<\/p>\n

Fosilijos jaunoje \u017dem\u0117je<\/strong><\/p>\n

Biblijin\u0117s \u017dem\u0117s, arba da\u017enai dar vadinamos \u201ejaunos \u017dem\u0117s\u201c teorija moksle buvo gaji iki pat XX am\u017eiaus (Did\u017eiojoje Britanijoje iki XIX am\u017eiaus pirmos pus\u0117s; Rudwick, 1985). \u017dem\u0117s am\u017eiaus dilema, ir pa\u010dio klausimo i\u0161k\u0117limas yra glaud\u017eiai susij\u0119s su geologijos mokslo atsiradimu ir vystymusi. Pirmieji \u201esignalai\u201c, kad 6000 met\u0173 \u017dem\u0117s raidai apib\u016bdinti nepakanka, aptinkami dar XVII am\u017eiuje, suvokus, jog fosilijos yra gyv\u0173 organizm\u0173 liekanos, o ne mineral\u0173 suaugimai, primenantys gyv\u016bn\u0173 kaulus.<\/p>\n

Vienas pirm\u0173j\u0173 mokslinink\u0173 kvestionav\u0119s biblin\u012f \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173 buvo Robertas Hukas (1635-1703), suformulav\u0119s, v\u0117liau jo vardu pavadint\u0105 d\u0117sn\u012f, apra\u0161ant\u012f \u012ftempt\u0105 spyruokl\u0119 veikian\u010dias j\u0117gas. Robertas Hukas kaip daugelis to meto mokslinink\u0173 dom\u0117josi ir geologija. Jis buvo pirmasis suprat\u0119s, jog piet\u0173 ir \u0161iaur\u0117s poli\u0173 pad\u0117tis kinta, nors vienareik\u0161mi\u0161k\u0173 \u012frodym\u0173 surinkti jam ir nepavyko (Montgomery, 2004). Garsiausiojoje knygoje \u201eMicrographia\u201c Hukas pateik\u0117 fosilij\u0173 pie\u0161inius (pav. 2). Jo nuomone, fosilijos buvo vienareik\u0161mis \u012frodymas, kad \u017dem\u0117je vyko masiniai gyvyb\u0117s i\u0161mirimai (Gribbin ir Gribbin, 2012). \u017dem\u0117s plut\u0105 anot jo veik\u0117 vertikal\u016bs judesiai, d\u0117l kuri\u0173 susidar\u0117 kalnai ir \u012fdubos, o i\u0161mirimai vyko d\u0117l ugnikalni\u0173 i\u0161siver\u017eim\u0173 bei \u017eem\u0117s dreb\u0117jim\u0173. Tokios id\u0117jos buvo \u012fnirtingai kritikuojamos. Vienas i\u0161 jo am\u017einink\u0173, D\u017eonas Volis (ang. John Wallis) ra\u0161\u0117 (1687), jog Hukas \u201em\u0117t\u0117 ir vart\u0117 \u017dem\u0119, Alpi\u0173 vir\u0161\u016bnes pavert\u0117 j\u016bra, kad gal\u0117t\u0173 paai\u0161kinti kaip ten atsirado \u017euv\u0173 kaulai\u201c (Montgomery, 2004). Nors Hukas man\u0117, jog \u017dem\u0117 yra senesn\u0117 nei teigiama biblijoje, jis nor\u0117jo susieti randam\u0173 fosilij\u0173 liekanas su \u012fvairiomis katastrofomis, pagonyb\u0119 menan\u010diomis istorijomis bei mitais i\u0161 antikos. Tad \u017dem\u0117s am\u017eius liko keli\u0173 t\u016bkstan\u010di\u0173 met\u0173 ribose. Huko am\u017eininkas, bei ar\u0161iausiais prie\u0161as, Izaokas Niutonas, tuo tarpu, apra\u0161in\u0117damas \u012fkaitusi\u0173 k\u016bn\u0173 v\u0117sim\u0105, prid\u0117jo pora sakini\u0173. Juose teigiama, jog \u012fkaitusio k\u016bno v\u0117simo grei\u010dio skai\u010diavimas gali b\u016bti panaudotas \u017dem\u0117s am\u017eiui \u012fvertinti.<\/p>\n

\"\"
Pav. 2. Iliustracija i\u0161 Huko \u201eMicrographia\u201c, kurioje matomos \u012fvairios fosilijos: belemnitai, rykli\u0173 dantys, dvigeld\u017eiai moliuskai, brachiopodai. Hukas \u0161i\u0173 fosilij\u0173 neidentifikavo. Iliustracijos \u0161altinis: Kusukawa, 2013.<\/figcaption><\/figure>\n

Pana\u0161iu metu, Danijoje, anatomas ir geologas Nikolas Steno (1638-1686), suformulav\u0119s pagrindinius stratigrafijos principus, pri\u0117jo prie pana\u0161i\u0173 i\u0161vad\u0173 kaip Hukas (Bahsi et al., 2018). Steno buvo itin religingas d\u0117l to tapo katalik\u0173 vyskupu (Bahsi et al., 2018), tad anot jo, uolien\u0173 sluoksniai, kuriuose randamos fosilijos, tur\u0117jo susidaryti po vandeniu biblini\u0173 potvyni\u0173 metu, o fosilijos \u2013 tuometin\u0117s gyv\u016bnijos liekanos (Gribbin ir Gribbin, 2012). Jo id\u0117jos skyr\u0117si nuo Huko, bet k\u0117l\u0117 t\u0105 pat\u012f klausim\u0105: kiek laiko vyst\u0117si \u017dem\u0117? Steno id\u0117jas toliau vyst\u0117 \u0161iuolaikin\u0117s taksonomijos pradininkas Karlas Lin\u0117jus (1707-1778). Anot jo, biblijoje apra\u0161omas potvynis negal\u0117jo trukti pakankamai ilgai, kad gal\u0117t\u0173 paai\u0161kinti vis\u0105 fosilij\u0173 \u012fvairov\u0119. Lin\u0117jaus nuomone, prad\u017eioje visa \u017dem\u0117 buvo padengta vandeniu, kuris po truput\u012f atsitraukin\u0117jo ir suformavo sausumas su sluoksniais kuriuose randamos j\u016bros gyv\u016bn\u0173 fosilijos (Lundqvist, 2007). Lin\u0117jus buvo \u012fsitikin\u0119s kad 6000 met\u0173 biblin\u0117s \u017dem\u0117s teorija yra klaidinga, bet nenor\u0117jo u\u017esitraukti ba\u017eny\u010dios r\u016bstyb\u0117s ir vie\u0161ai \u0161i\u0173 id\u0117j\u0173 neskelb\u0117. Dr\u0105siausias jo pasisakymas randamas 1753 metais i\u0161leistoje knygoje Museum Tessinianum: \u201eKeist\u0173 ir ne\u017einom\u0173 gyv\u016bn\u0173 fosilij\u0173 begalyb\u0117 palaidota uolien\u0173 sluoksniuose po auk\u0161\u010diausiais kalnais, gyv\u016bnai, kuri\u0173 joks \u0161i\u0173 dien\u0173 \u017emogus nereg\u0117jo, yra vieninteliai m\u016bs\u0173 senovin\u0117s \u017dem\u0117s laikotarpio, pernelyg tolimo bet kuriam istorikui atsekti, apgyvendinimo \u012frodymai\u201c (Gribbin ir Gribbin, 2012).<\/span><\/p>\n

Anks\u010diau min\u0117ti, bei daugyb\u0117s kit\u0173 tyr\u0117j\u0173, pasteb\u0117jimai, nors i\u0161 dalies ir skyr\u0117si, visgi pri\u0117jo prie pana\u0161i\u0173 i\u0161vad\u0173: \u017dem\u0117, ar atskiros jos dalys, ka\u017ekuriuo laikotarpiu buvo u\u017elietos j\u016br\u0173. \u0160ias id\u0117jas XVIII-XIX am\u017ei\u0173 sand\u016broje, tuometines geologijos \u017einias, bei savo \u012f\u017evalgas, apibendrino vokietis Abraomas Verneris (1749-1817). Vernerio po\u017ei\u016bris \u012f uolienas, ne vien kaip \u012f i\u0161 tam tikr\u0173 mineral\u0173 sudaryt\u0105 k\u016bn\u0105, o tam tikru metu susidarius\u012f objekt\u0105, pakeit\u0117 po\u017ei\u016br\u012f \u012f geologij\u0105. Pagrindin\u0117 jo skelbta id\u0117ja buvo, jog visa pluta susidar\u0117 pama\u017eu, mineralams susiformuojant i\u0161 vandens. Jis suskirst\u0117 uolienas \u012f penkias grupes pagal am\u017ei\u0173, pirmajai i\u0161 j\u0173 priskyr\u0119s granit\u0105. Taip jau nutiko, kad apylink\u0117se kur gyveno Verneris granitai da\u017eniausiai aptinkami \u017eemiau kit\u0173 uolien\u0173. Pagal Verner\u012f \u017dem\u0117 prad\u017eioje buvo apsemta biblinio tvano, tad \u0161i geologijos mokykla tapo pla\u010diai \u017einoma kaip nept\u016bnist\u0173. Tam tikru laikotarpiu susidariusios uolienos atspind\u0117jo pasaulinio vandenyno gyl\u012f, chemin\u0119 sud\u0117t\u012f, bei kitas s\u0105lygas toje vietoje (Hartley, 2001). Ja remiantis buvo galima paai\u0161kinti kod\u0117l skirtingos fosilijos randamos skirtinguose gyliuose, bet tos pa\u010dios fosilijos randamos skirtingose pasaulio vietose. Vernerio pasteb\u0117jimuose buvo dalis tiesos: karbonatin\u0117s uolienos, pavyzd\u017eiui, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 gali, o valgomosios druskos klodai susidaro i\u0161imtinai nusodinimo i\u0161 vandens metu. Ta\u010diau Vernerio id\u0117jos da\u017enai prie\u0161taravo viena kitai. Pavyzd\u017eiui, vulkanin\u0117s uolienos jo nuomone yra jauniausios, susidariusios d\u0117l po \u017eeme degan\u010di\u0173 anglies klod\u0173. Ta\u010diau, tokios pat vulkanin\u0117s uolienos randamos kaln\u0173 vir\u0161\u016bn\u0117se buvo priskiriamos pirmosioms uolienoms, susidariusiomis kartu su granitais (Sedon, 1973). Verneris kone vis\u0105 gyvenim\u0105 praleido vienoje Vokietijos provincijoje, tad did\u017ei\u0105j\u0105 dal\u012f jo mokym\u0173 sudar\u0117 sp\u0117jimai, interpretacijos be steb\u0117jim\u0173, prie\u0161taravimai sau pa\u010diam, bei aklas tik\u0117jimas savo tiesa (Sedon, 1973). Nepaisant to, jo teorija apjung\u0117 vis\u0105 planet\u0105. \u0160ios id\u0117jos, kad ir buvo labiau klaidinan\u010dios nei teisingos, i\u0161populiar\u0117jo ir gyvavo iki pat XIX am\u017eiaus pabaigos, kol galiausiai buvo visi\u0161kai atmestos. <\/span><\/p>\n

I\u0161silyd\u017eiusi \u017dem\u0117 ir \u0161iuolaikin\u0117s geologijos prad\u017eia<\/strong><\/p>\n

Pirmieji bandymai matematiniais ir fizikiniais modeliais apskai\u010diuoti \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173 buvo atlikti XVIII am\u017eiuje. Juos atliko Pranc\u016bz\u0173 mokslininkai, kurie tik\u0117tina jog skait\u0117 Niutono u\u017era\u0161us, bei atrado jau min\u0117tus kelis sakinius apie galimyb\u0119 apskai\u010diuoti \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173. Nors gauti rezultatai buvo gan\u0117tinai toli nuo dabartini\u0173 ver\u010di\u0173, bei nebuvo pla\u010diai \u017einomi, jie parodo, jog geologinis pasaulio supratimas kito, ir suvokta kad \u017dem\u0117 yra daug kart\u0173 senesn\u0117 nei ra\u0161oma Senajame Testamente. Galiausiai XIX am\u017eiaus prad\u017eioje vyravusios Nept\u016bnist\u0173 ir \u201ejaunos \u017dem\u0117s\u201c teorijos prad\u0117jo prarasti populiarum\u0105. <\/span><\/p>\n

Pranc\u016bzijoje, \u017dor\u017eas de Biufonas (1707-1788) b\u016bdamas septyneri\u0173 paveld\u0117jo krik\u0161tat\u0117vio turt\u0105, tad gal\u0117jo vis\u0105 savo laik\u0105 paskirti mokslui. Sakoma, jog jis nusisamd\u0117 tarn\u0105, kurio vienintelis darbas buvo kiekvien\u0105 dien\u0105 pakelti Biufon\u0105 penkt\u0105 ryto ir pad\u0117ti jam pasiruo\u0161ti darbui (Gribbin ir Gribbin, 2012). Tokio re\u017eimo vaisius \u2013 36 tom\u0173 leidinys \u201eHistoire naturelle, g\u00e9n\u00e9rale et particuli\u00e9re\u201c, kuriame Biufonas pristato ir savo geologines \u012f\u017evalgas (Farber, 1973). \u010cia jis pateik\u0117 \u012fvairias id\u0117jas kurios prad\u0117jo, vadinam\u0173, \u201ekatastrofist\u0173\u201c mokykl\u0105. Jos ap\u0117m\u0117 nuo \u017dem\u0117s atsiradimo d\u0117l kometos susid\u016brimo su Saule, \u017dem\u0117s evoliucija suskirstyta \u012f septynias epochas, Antropogeno, kaip \u017emogaus atsiradimo laikotarpio, pasi\u016blymas, iki apskai\u010diuoto \u017dem\u0117s am\u017eiaus. Biufonas man\u0117, jog pirmyk\u0161t\u0117 \u017dem\u0117 buvo i\u0161silyd\u017eiusios med\u017eiagos, atpl\u0117\u0161tos nuo Saul\u0117s gabalas. Tad, galima apskai\u010diuoti kiek laiko u\u017etrukt\u0173 \u017dem\u0117s mas\u0117s objektui atv\u0117sti iki \u0161iuo metu esan\u010dios temperat\u016bros. Tik\u0117tina, jog \u0161i\u0105 id\u0117j\u0105 jis pasiskolino i\u0161 Izaoko Niutono. Savo laboratorijoje Biufonas atlikin\u0117jo eil\u0119 eksperiment\u0173, kuri\u0173 metu jis kaitino \u012fvairaus dyd\u017eio gele\u017einius rutulius iki lydymosi ribos ir steb\u0117jo kiek laiko trunka j\u0173 atv\u0117simas kol galima juos paliesti. Sakoma, jog vertinti temperat\u016brai jis kviet\u0117si jaunas aristokrat\u0173 damas, kurios \u0161ilkin\u0117mis pir\u0161tin\u0117mis liet\u0117 v\u0117stan\u010dius gele\u017einius rutulius (Gribbin ir Gribbin, 2012). Perskai\u010diavus gautus rezultatus iki \u017dem\u0117s dyd\u017eio, Biufonas gavo 75 000 met\u0173 am\u017ei\u0173 (Piveteau, 2021), nors jis pats savo knygoje Les \u00c9poques abejojo \u0161io skai\u010diavimo tikslumu ir man\u0117, \u017dem\u0117 yra ma\u017eiausiai trij\u0173 milijon\u0173 met\u0173 senumo. \u0160is am\u017eius suk\u0117l\u0117 katalik\u0173 nepasitenkinim\u0105, tad pa\u010dioje pirmojoje diskusijoje apie i\u0161leist\u0105 knyg\u0105 jis teig\u0117, kad tai yra tik teoriniai apmastymai, ir jokiu b\u016bdu neneigia Senojo Testamento (Zalasiewicz et al., 2018). <\/span><\/p>\n

Kitas garsus pranc\u016bz\u0173 mokslininkas, \u017danas Baptistas Furj\u0117 (1768-1830), 1822 metais i\u0161leido savo garsiausi\u0105 knyg\u0105 \u201eTheorie analytique de la chaleur\u201c, arba \u201eAnalitin\u0117 \u0161ilumos teorija\u201c kuriame apra\u0161omas \u0161ilumos perne\u0161imas i\u0161 kar\u0161to k\u016bno \u012f \u0161alt\u0105 (Abad-Zapatero, 2021). Furj\u0117 panaudojo \u0161ias id\u0117jas \u017dem\u0117s v\u0117simo laikui nuo i\u0161silyd\u017eiusios b\u016bsenos iki dabartin\u0117s temperat\u016bros apskai\u010diuoti. Jis suprato, jog susiformavusi \u017dem\u0117s pluta veikt\u0173 kaip \u0161ilumos izoliatoriui ir \u0161ilumos jud\u0117jimas sul\u0117t\u0117t\u0173. Galutiniai skai\u010diavimai parod\u0117 100 milijon\u0173 met\u0173 \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173, kuris sukr\u0117t\u0117 Furj\u0117, ir rezultatai vie\u0161ai nebuvo paskelbti (Gribbin ir Gribbin, 2012), i\u0161skyrus 1820 met\u0173 publikacij\u0105, kurioje pateikta skai\u010diavimuose naudota formul\u0117. \u0160i formul\u0117 patrauk\u0117 brito Viljamo Tomsono d\u0117mes\u012f, kuris v\u0117liau pritaik\u0117 Furj\u0117 formules dar kart\u0105. Tuo metu Did\u017eiojoje Britanijoje, geologija spar\u010diai vyst\u0117si. Pagrindin\u0117 to prie\u017eastis \u2013 \u201eGeologijos t\u0117vo\u201c \u0160koto D\u017eeimso Hutono id\u0117j\u0173 populiarumas, kurioms ir 100 milijon\u0173 met\u0173 per ma\u017ea. <\/span><\/p>\n

\"\"
Pav. 3. D\u017eeimso Hutono \u201e\u017dem\u0117s teorija\u201c knygoje pateikiama iliustracija, kurioje parodoma \u017dem\u0117s plutos sandara. \u0160altinis: James Hutton \u201cTheory of the Earth\u201d, 1795 [Library shelfmark: F.7.b.15], National library of Scotland.<\/figcaption><\/figure>\n

D\u017eeimsas Hutonas (1726-1797), prie\u0161 tampant mokslininku, buvo fermeris ir jis mat\u0117, kad augalams reikalingas dirvo\u017eemis stipri\u0173 li\u016b\u010di\u0173 metu yra nuplaunamas \u012f j\u016br\u0105. Jis tik\u0117jo, jog \u017dem\u0119 Dievas suk\u016br\u0117 \u017emogui, \u017dem\u0117 turi \u201emaitinti\u201c \u017emog\u0173, tad jeigu dirvo\u017eemis yra nuolatos nuplaunamas \u012f vandenyn\u0105, privalo egzistuoti mechanizmas u\u017etikrinantis pastov\u0173 naujo dirvo\u017eemio tiekim\u0105 (Seddon, 1973). Hutonas buvo kone pirmasis mat\u0119s \u017dem\u0119 kaip vientis\u0105 darni\u0105 sistem\u0105, bei da\u017enai j\u0105 vadino \u201emechanizmu\u201c ar \u201ema\u0161ina\u201c. Jo garsiausia knyga, \u201e\u017dem\u0117s teorija\u201c i\u0161leista 1795 metais, likus dviem metams iki jo mirties (Pav. 3). Pagrindin\u0117 Hutono id\u0117ja buvo tai, kad paai\u0161kinti kaip \u017dem\u0117 atrodo dabar, Bibliniai potvyniai, galingi \u017eem\u0117s dreb\u0117jimai ar pana\u0161ios katastrofos n\u0117ra reikalingos. Jis man\u0117, jog ilgai trunkantys palaipsniui vykstantys procesai paai\u0161kina geologin\u0119 \u012fvairov\u0119 (Gribbin ir Gribbin, 2012). Matydamas surauk\u0161l\u0117tus, i\u0161keltus uolien\u0173 sluoksnius sl\u016bgsan\u010dius vienas ant kito, jis juos tyrin\u0117jo \u0161iuolaikini\u0173, gamtoje matom\u0173 proces\u0173 prizm\u0117je. Hutono teorija, sakanti, kad palaipsniui vykstantys procesai, veikiantys ilgus laikotarpius gali paai\u0161kinti kaln\u0173 kilim\u0105 i\u0161 vandenyn\u0173 dugno, kurie po truput\u012f yra ardomi erozijos ir nusodinami \u012f vandenyno dugn\u0105, taip tapdami med\u017eiaga i\u0161 kuri\u0173 susidarys nauji kalnai, tapo \u017einoma kaip uniformitarizmas. Hutonas neband\u0117 apskai\u010diuoti kiek laiko \u0161ie procesai trunka \u2013 anot jo: \u201ei\u0161 \u017emogaus perspektyvos, \u0161is pasaulis neturi nei prad\u017eios, nei pabaigos\u201c (Hutton, 1785). Uniformitarizmas taip pat paai\u0161kino, kod\u0117l gamtoje randamos trys pagrindin\u0117s uolien\u0173 grup\u0117s: magmin\u0117s, nuos\u0117din\u0117s ir metamorfin\u0117s. Hutonas, ne taip kaip daugelis kit\u0173 to meto geolog\u0173, nebijojo skelbti savo id\u0117jas vie\u0161ai, pilnai suprantant jog jos prie\u0161tarauja tiek religijai (nors Hutonas pats buvo tikintis), tiek tuometin\u0117ms geologin\u0117ms \u017einioms. Jo darbai suk\u0117l\u0117 nepasitenkinim\u0173 bang\u0105 tarp nept\u016bnist\u0173, galvojusi\u0173 jog visos uolienos susidar\u0117 vieno did\u017eiulio potvynio metu, bei katastrofist\u0173, teigusi\u0173 jog \u017dem\u0117 yra keli\u0173 t\u016bkstan\u010di\u0173 met\u0173 senumo (Celal Sengor, 2016).<\/p>\n

Didelio populiarumo Hutono id\u0117jos sulauk\u0117 jo bi\u010diulio D\u017eono Playfer (John Playfair) d\u0117ka, kuris 1807 metais i\u0161leido knyg\u0105 \u201eHutono \u017dem\u0117s teorijos iliustracijos\u201c (Montgomery, 2003). Ypatingai daug kritikos Hutono id\u0117joms pa\u017e\u0117r\u0117 Verneris ir jo pasek\u0117jai nept\u016bnistai. Nept\u016bnist\u0173 id\u0117jos ilg\u0105 laik\u0105 gyvavo Edinburgo profesoriaus Roberto D\u017eeimsono d\u0117ka (Hartley, 2001). Ta\u010diau XIX am\u017eiuje, kai vienas jo mokinys po kito \u0117m\u0117 reik\u0161ti kritik\u0105 Vernerio id\u0117joms, j\u0117g\u0173 pusiausvyra \u0117m\u0117 kisti Hutono \u0161alinink\u0173 (uniformist\u0173, arba dar vadinam\u0173 \u201ehutonist\u0173\u201c) pus\u0117s link. Tomas Tomsonas, vienas i\u0161 Vernerio Gamtos Istorijos Bendrijos \u012fk\u016br\u0117j\u0173, 1816 metais ra\u0161\u0117 D\u017eeimsonui: \u201eKuo daugiau a\u0161 \u012fsigilinu \u012f geologijos moksl\u0105, tuo ma\u017eiau esu patenkintas Vernerio id\u0117jomis, ir man nelieka abejoni\u0173, kad jas reikia pamir\u0161ti visam laikui. Verneris visada bus atsimintas u\u017e tvarkos \u012fvedim\u0105 moksle. Bet mes neturime joki\u0173 \u012frodym\u0173 daugumai jo teigini\u0173. Anot jo, granitas yra pati apatin\u0117 uoliena. A\u0161 nematau to \u012frodymo: daugyb\u0117 kit\u0173 uolien\u0173 yra randama \u017eemiau granito kasdien.\u201c (EUSC Gen. 1999). Nept\u016bnist\u0173 geologijos mokykla dominavo iki 1820 met\u0173 (Laudan, 1993).<\/p>\n

Du \u010carlzai prie\u0161 Kelvin\u0105<\/strong><\/p>\n

Kada tiksliai atsirado takoskyra tarp religijos ir mokslo pasakyti sunku, bet \u201eReligija moksle\u201c kaip mokslin\u0117 paradigma prad\u0117jo merd\u0117ti XIX am\u017eiuje, j\u0105 po truput\u012f pradeda keisti \u201ereligija prie\u0161 moksl\u0105\u201c (Montgomery, 2003). \u0160is am\u017eius, o ypa\u010d antroji am\u017eiaus pus\u0117 pasi\u017eymi moksliniais atradimais, visiems laikams pakeitusiais tai, kaip mes suprantame \u017dem\u0119.<\/p>\n

D\u017eeimso Hutono mirtis sutapo su vieno ar\u0161iausi\u0173 jo pasek\u0117jo, taip pat \u0161koto, \u010carlzo Lailo (1797-1875) gimimu. Lailas 1830-1833 metais i\u0161leido \u201eGeologijos pagrind\u0173\u201c tris tomus, kuriuos v\u0117liau redagavo 12 kart\u0173 (u\u017etruko 45 metus), o knygos buvo atspausdintos abipus Atlanto. Lailas, buvo puikus geologas, visi\u0161kai nesl\u0117p\u0119s, kad daugelis jo knygose randam\u0173 id\u0117j\u0173 yra Hutono \u012ftaka. Sekdamas jo p\u0117domis, Lailas ra\u0161\u0117: \u201eGeologija artimai siejasi su beveik visais gamtos mokslais, kaip istorija siejasi su morale. Istorikas tur\u0117t\u0173, jei \u012fmanoma, b\u016bti deramai susipa\u017ein\u0119s su etika, politika, teis\u0117tvarka, karo mokslais, teologija; kitaip sakant, visomis \u017einiomis, leid\u017eian\u010diomis numatyti \u017emogaus veiksmus, \u017emogaus moralin\u0119 ir intelektualin\u0119 prigimt\u012f. Tad reikia ma\u017e\u0173 ma\u017eiausiai tik\u0117tis, kad geologas tur\u0117t\u0173 geras chemijos, filosofijos, mineralogijos, zoologijos, anatomijos ir botanikos \u017einias: trumpai tariant, visas \u017einias apie gyv\u0105j\u0105 ir negyv\u0105j\u0105 gamt\u0105\u201c (Lyell, 1835). Atkreipkite d\u0117mes\u012f, kad Lailas teologij\u0105 atskiria nuo gamtos moksl\u0173, tai yra, savo knygos nepriskiria vadinamam \u201efiziko-teologiniam\u201c \u017eanrui, nors pats buvo itin religingas. Lailas \u012fnirtingai ra\u0161\u0117 ir tais\u0117 savo darbus, jis taip pat \u012fnirtingai keliavo po Britanij\u0105 bei kitas \u0161alis, bei tyrin\u0117jo ten randamas uolienas. \u201eGeologijos pagrinduose\u201c kalb\u0117damas apie Verner\u012f, su kuriuo visi\u0161kai nesutiko, jis ra\u0161\u0117: \u201eVerneris nekeliavo \u012f svetimas \u0161alis, o i\u0161nar\u0161\u0117 tik ma\u017e\u0105 Vokietijos dal\u012f. \u012esitikin\u0119s, kad \u017eem\u0117s pavir\u0161ius ir kaln\u0173 grandin\u0117s visame pasaulyje susidar\u0117 taip kaip jo tiriamoje provincijoje, jis \u012ftikin\u0117jo ir kitus\u201c (Lyell, 1835). Vienas svarbiausi\u0173 Lailo darbo rezultat\u0173 \u2013 Hutono id\u0117j\u0173 i\u0161populiarinimas. \u017dinoma, jo kaip geologo ind\u0117lis \u010dia nesibaigia. Lailas pasi\u016bl\u0117 jaun\u0173 uolien\u0173 sluoksni\u0173 klasifikacij\u0105, kurios modifikacija naudojama ir dabar. Jo nuomone santykinis uolien\u0173 am\u017eius gali b\u016bti nustatomas pagal abiejuose sluoksniuose esan\u010di\u0173 moliusk\u0173 ir i\u0161nykusi\u0173 moliusk\u0173 r\u016b\u0161i\u0173 santyk\u012f. Tokiu b\u016bdu iki tol paplitus\u012f Terciaro period\u0105 jis suskirst\u0117 \u012f Eocen\u0105, Miocen\u0105 ir Pliocen\u0105. V\u0117liau v\u0117lyvajame Pliocene i\u0161skyr\u0117 Pleistocen\u0105. Lailas taipogi buvo vienas i\u0161 pirm\u0173j\u0173 man\u0119s jog rieduliai atne\u0161ti \u0161imtus kilometr\u0173 nuo j\u0173 pirmin\u0117s vietos (kaip m\u016bs\u0173 Puntukas, bei Barsty\u010di\u0173 akmuo) gal\u0117jo b\u016bti transportuojami ledyn\u0173.<\/p>\n

Lailo knyga, atsiradusi Darvino rankose kelion\u0117s aplink pasaul\u012f metu, pakeit\u0117 Darvino po\u017ei\u016br\u012f \u012f geologij\u0105. Darvinui gr\u012f\u017eus, jie tapo kolegos ir bi\u010diuliai. Prad\u017eioje Lailas negalvojo, jog naujos r\u016b\u0161ys jaunesniame sluoksnyje evoliucionavo i\u0161 sen\u0173, bet po Darvino \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradimo\u201c, 1860 metais, jis pakeit\u0117 savo nuomon\u0119: \u201ePono Darvino para\u0161yti darbai atvers geologijos ir gamtos istorijos er\u0105, kurioje t\u0173 pa\u010di\u0173 t\u0117v\u0173 palikuonys metams b\u0117gant gali tapti tiek nepana\u0161\u016bs vienas \u012f kit\u0105, ar savo prot\u0117vius, kad bus laikomi skirtingomis r\u016b\u0161imis\u201c (Lyells, 1970). De\u0161imtajame \u201eGeologijos pagrind\u0173\u201c leidime, Lailas \u012ftrauk\u0117 ir Darvino evoliucijos teorij\u0105, bei susilauk\u0117 gausios kritikos (pav. 4).<\/p>\n

\"\"
Pav. 4. De la Beches sukurta Lailo karikat\u016bra \u201eBais\u016bs poky\u010diai\u201c. Joje globalinio at\u0161ilimo metu Ichtiozauras \u010carlzas Lailas veda paleontologin\u0119 paskait\u0105 apie po ledynme\u010dio gyvavusi\u0105 \u017einduoli\u0173 r\u016b\u0161\u012f, turin\u010di\u0105 apgail\u0117tinai ma\u017eus dantis, bei silpn\u0105 \u017eandikaul\u012f \u2013 \u017emog\u0173. Henry de la Beche (1830). I\u0161 Buckland (1858 [1857]). Public domain.<\/figcaption><\/figure>\n

Evoliucijos t\u0117vas \u010carlzas Darvinas (1809-1882) pagal i\u0161silavinim\u0105 buvo teologas. Prie\u0161 teologijos studijas jis studijavo medicin\u0105 Edinburge, kur paskutiniais metais jis klaus\u0117si vieno i\u0161 Nept\u016bnist\u0173 paskait\u0173. Savo autobiografijoje Darvinas ra\u0161o: \u201eto rezultatas buvo u\u017esispyrimas, kol gyvenu, niekada neskaityti geologini\u0173 knyg\u0173 mokslo tikslais\u201c. 1831 metais jis i\u0161plauk\u0117 laivu \u201eBeagle\u201c \u012f garsi\u0105j\u0105 ekspedicij\u0105 aplink pasaul\u012f, kuri \u012fkv\u0117p\u0117 j\u012f para\u0161yti \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradim\u0105\u201c. Ta\u010diau Darvinas buvo ekspedicijos geologas, did\u017eioji dalis jo u\u017era\u0161\u0173 i\u0161 ekspedicijos yra apie geologij\u0105. Darvino geologin\u0117 patirtis \u2013 lauko darbai Velse, trys m\u0117nesiai iki kelion\u0117s prad\u017eios. Paradoksalu, bet tai, kad Darvinas ne\u012fgijo tuometinio geologinio i\u0161silavinimo nul\u0117m\u0117 jo kaip geologo s\u0117km\u0119 (Fritz ir Reimold, 2010). Verta pamin\u0117ti, jog Darvinas \u012f kelion\u0119 pasi\u0117m\u0117 Lailo \u201eGeologijos pagrindai\u201c (Principles of Geology) pirm\u0105j\u0105 dal\u012f. Gr\u012f\u017e\u0119s i\u0161 ekspedicijos jis para\u0161\u0117 tris geologines knygas bei 19 geologini\u0173 straipsni\u0173 apie dirvo\u017eemio susidarym\u0105, rib\u0105 tarp nuos\u0117dini\u0173 uolien\u0173 bei metamorfini\u0173 uolien\u0173, magmini\u0173 uolien\u0173 kilm\u0119 bei \u012fvairov\u0119, gravitacin\u0119 kristal\u0173 diferenciacij\u0105 magmos kameroje, bei \u017dem\u0117s vidin\u0119 sandar\u0105. Darvinas daug laiko dirbo Anduose ir buvo pirmas susiej\u0119s metamorfini\u0173 uolien\u0173 strukt\u016brinius po\u017eymius (foliacij\u0105 ir kliva\u017e\u0105) su did\u017eiul\u0117s kaln\u0173 grandin\u0117s susidarymu (Fritz ir Reimold, 2010). Darvinas, kaip ir jo bi\u010diulis Lailas, sek\u0117 Hutono p\u0117domis ir man\u0117, jog \u017dem\u0117s am\u017eius yra be galo didelis. Be abejon\u0117s toks po\u017ei\u016bris prisid\u0117jo prie evoliucijos teorijos bei \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradimo\u201c suk\u016brimo (\u201ehutonizmas\u201c dav\u0117 pakankamai laiko evoliucijai vykti). Pirmajame leidime, Darvinas pateikia ir tam tikrus \u201esenos \u017dem\u0117s\u201c \u012frodymus. Jis tyrin\u0117jo Wealden formacij\u0105 Piet\u0173 Anglijoje, kur randama nuardyta surauk\u0161l\u0117ta storym\u0117. D\u0117l to pavir\u0161iuje atsidengia senas sluoksnis, i\u0161 vis\u0173 pusi\u0173 apsuptas jaunesniais, tad Darvinas nustat\u0117 nueroduot\u0173 sluoksni\u0173 stor\u012f. \u012evertinus erozijos greit\u012f, jis pri\u0117jo i\u0161vad\u0105, jog erozija tur\u0117jo trukti apie 300 milijon\u0173 met\u0173. Po revizijos, antrame \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradimo\u201c leidime pakeitus erozijos greit\u012f, gautas 150-100 milijon\u0173 met\u0173 am\u017eius. \u0160is am\u017eius, nors ir gautas gana primityviais skai\u010diavimais, yra gan\u0117tinai artimas \u0161i\u0173 uolien\u0173 izotopiniams am\u017eiaus matavimams (145.5-140.2 milijon\u0173 met\u0173; Gradstein et al., 2004). Tre\u010diajame knygos leidime, visi skai\u010diavimai buvo i\u0161imti d\u0117l kritikos.<\/span><\/p>\n

Kritikos Darvinas savo laiku susilauk\u0117 itin daug d\u0117l evoliucijos teorijos. Nors anglikon\u0173 ba\u017eny\u010dia j\u0105 pri\u0117m\u0117 gan\u0117tinai palankiai, labiau ortodoksini\u0173 pa\u017ei\u016br\u0173 tikintys neveng\u0117 pajuok\u0173. Charles Haaddon Spurgeon, tradicini\u0173 ortodoks\u0173 gyn\u0117jas viename i\u0161 savo organizuot\u0173 susib\u016brim\u0173 sak\u0117: \u201ePonas Darvinas yra pasiruo\u0161\u0119s \u012frodyti, kad m\u016bs\u0173 seneli\u0173 seneli\u0173 seneli\u0173 t\u0117vai, taip t\u0119siant iki milijono met\u0173, ar dviej\u0173, buvo j\u016br\u0173 kiaulyt\u0117, o mes atsiradome i\u0161 austri\u0173, dumbli\u0173 o gal j\u016bros \u017evaig\u017ed\u017ei\u0173. A\u0161 nenoriu diskutuoti su filosofu manan\u010diu, kad jis giminingas gorilai\u201c (Spurgeon, 1976). Ta\u010diau absoliutaus am\u017eiaus i\u0161\u0117mimas i\u0161 tre\u010dio leidimo siejamas su Viljamo Tomsono i\u0161sakyta kritika, po kurios Darvinas ra\u0161\u0117 Lailui, tuo metu band\u017eiusiam apskai\u010diuoti ledynme\u010dio trukm\u0119: \u201ePo tokio skaudaus pir\u0161t\u0173 nudegimo d\u0117l Weadlen, a\u0161 bijau d\u0117l tav\u0119s. Ta\u010diau \u017einau, jog tu esi daug atsargesnis ir apdairesnis nei a\u0161. Bet d\u0117l dievo meil\u0117s, r\u016bpinkis savo pir\u0161tais: nudegti juos taip skaud\u017eiai kaip a\u0161 yra itin nemalonu\u201c (Darwin ir Seaward, 1903). Tad k\u0105 padar\u0117 Viliamas Tomsonas?<\/span><\/p>\n

Matematikas, fizikas ir in\u017einierius Viljamas Tomsonas, Lordas Kelvinas (1824-1907), kurio garbei pavadintas absoliu\u010dios temperat\u016bros matavimo vienetas, taip pat band\u0117 \u012fvertinti \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173. Nors buvo ne geologas, jam nepatiko i\u0161populiar\u0117jusios \u201ehutonistin\u0117s\u201c id\u0117jos, bei prastos geolog\u0173 fizikos \u017einios. Ypa\u010d kliuvo mintis, kad \u017dem\u0117s am\u017eius yra be galo ilgas, \u017emogui nesuvokiamas, o planetos ir Saul\u0117 visada buvo ir visada bus. Kelvinas savo prane\u0161ime 1897 sak\u0117: \u201eKaip galima nesuvokti 10 000 000 000? N\u0117ra nieko nesuvokiamo apie \u017emoni\u0173 skai\u010di\u0173 \u0161iame kambaryje, ar Londone. Ten mes pasiekiame milijon\u0105 labai greitai. Ar yra ka\u017ekas nesuvokiama, kad Anglijos populiacij\u0105 sudaro 30 milijon\u0173 \u017emoni\u0173, ar 38 milijonai Did\u017eiojoje Britanijoje ir Airijoje, ar 352,704,863 Brit\u0173 imperijoje? Visi\u0161kai ne. Tai taip pat suvokiama kaip pus\u0117 milijono ar 500 milijon\u0173 met\u0173. \u201e (Lord Kelvin, 1897). Savo laiku Lordas Kelvinas prisid\u0117jo prie pirmo ir antro termodinamikos d\u0117snio formulavimo, tad puikiai suprato, kad energija Saul\u0117je ir \u017dem\u0117je n\u0117ra begalin\u0117. Jis suprato, kad \u0161ie d\u0117sniai prad\u0117jo veikti nuo Visatos susik\u016brimo prad\u017eios ir nul\u0117m\u0117 Saul\u0117s sistemos evoliucij\u0105, o \u0161iluma, sukaupta Saul\u0117je ir \u017dem\u0117je yra energija i\u0161 \u201egravitacinio suspaudimo\u201c. Tomsono prielaida buvo tai, kad tam tikru metu praeityje, \u017dem\u0117 buvo i\u0161silyd\u017eiusios uolienos mas\u0117. Remdamasis \u017dano Baptisto Furj\u0117 skai\u010diavimais (Abad-Zapatero, 2021), bei tuometin\u0117mis termodinamikos \u017einiomis, jis band\u0117 nustatyti kada \u017dem\u0117 atv\u0117so iki dabartin\u0117s temperat\u016bros, bei Saul\u0117s am\u017ei\u0173. Rezultatai buvo pristatyti dviejuose trumpuose straipsniuose 1862 metais (Burchfield, 1998). Priminiai jo skai\u010diavimai parod\u0117, jog \u017dem\u0117s ir Saul\u0117s am\u017eius siekia nuo 100 iki 200 milijon\u0173 met\u0173. \u010cia verta prisiminti Darvino apskai\u010diuot\u0105 gan\u0117tinai jaun\u0173 uolien\u0173 am\u017ei\u0173, tai yra, 100-150 milijon\u0173 met\u0173. Kelvinas tuometini\u0173 \u017eini\u0173 visumoje parod\u0117, jog Darvino apskai\u010diuotas am\u017eius yra neteisingas (paradoksalu, kad Darvinas buvo ar\u010diau tiesos). Pana\u0161iu metu, \u010carlzas Lailas taip pat band\u0117 \u012fvertinti \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173, bei sukurti geologinio laiko skal\u0119, naudojant D\u017eeimso Krolo (James Croll) 1864 met\u0173 hipotez\u0119, apjungian\u010di\u0105 \u017dem\u0117s orbitos ekscentri\u0161kum\u0105 (nukrypim\u0105 nuo apvalios orbitos) bei, tada jau pripa\u017einto, ledynme\u010dio prad\u017ei\u0105. Remdamasis astronominiais skai\u010diavimais, \u010carlzas Lailas band\u0117 apskai\u010diuoti ledynme\u010dio prad\u017ei\u0105, bei gavo 750-850 t\u016bkstan\u010dius met\u0173. Ta\u010diau Lailas \u010dia nesustojo, naudodamas statistin\u0119 Terciaro moliusk\u0173 analiz\u0119, pagal kuri\u0105 nustat\u0117, jog stebimam r\u016b\u0161i\u0173 pasikeitimui reikalingi 20 milijon\u0173 met\u0173. Darydamas prielaid\u0105, jog vadinamoms \u201edvylika revoliucij\u0173\u201c (staigi\u0173 fosilij\u0173 rinkini\u0173 pasikeitimui nuo dabar iki Kambro) reikalingi pana\u0161\u016bs laiko tarpai, Lailas gavo 240 milijon\u0173 met\u0173 am\u017ei\u0173, kur\u012f publikavo de\u0161imtajame \u201eGeologijos pagrind\u0173\u201c leidime (Burchfield, 1998). Kelvinas, savo ruo\u017etu, vis redagavo savo skai\u010diavimus: 1868 metais \u017dem\u0117s am\u017eius tapo ne didesnis nei 100 milijon\u0173 met\u0173. D\u017eeimsas Krolas garsiai kritikavo Lailo skai\u010diavimus, sakydamas, jog pasirenkant jaunesn\u012f \u017dem\u0117s orbitos ekscentri\u0161kumo epizod\u0105 ties 80 000 met\u0173, Lailo skai\u010diavimai duot\u0173 60 milijon\u0173 met\u0173 am\u017ei\u0173 gyvyb\u0117s evoliucijos, daug geriau atitinkant\u012f 100 milijon\u0173 met\u0173 Kelvino \u017dem\u0117s am\u017eiaus skai\u010diavimus (Burchfield, 1998). Sekan\u010diame \u201eGeologijos pagrind\u0173\u201c leidime, Lailas i\u0161\u0117m\u0117 \u0161iuos skai\u010diavimus ir Darvino nuog\u0105stavimai d\u0117l nudegusi\u0173 pir\u0161t\u0173 i\u0161sipild\u0117. Bet Kelvinas vis \u201ejaunino\u201c \u017dem\u0119: galutiniuose skai\u010diavimuose 1897 metais lordas Kelvinas naudodamas bazalto lydymo eksperiment\u0173 duomenis, nurod\u0117 jog \u017dem\u0117s am\u017eius siekia nuo 20 iki 40 milijon\u0173 met\u0173 (Lord Kelvin, 1897). <\/span><\/p>\n

\u0160i\u0173 skai\u010diavim\u0173 tikslumas priklaus\u0117 nuo tuometini\u0173 matematini\u0173 modeli\u0173, kurie ne\u012fvertino plok\u0161\u010di\u0173 tektonikos, \u017dem\u0117s sfer\u0173 sandaros, branduoli\u0173 jungimosi reakcij\u0173 Saul\u0117je, bei radioaktyvumo sukeliamos \u0161ilumos \u017dem\u0117je. Lordo Kelvino \u017dem\u0117s am\u017eiaus \u012fvertinimas, nors ir daug kart\u0173 ma\u017eesnis nei nustatytas \u0161iuolaikin\u0117mis technologijomis, paneig\u0117 iki tol geolog\u0173 priimt\u0105 nuomon\u0119, jog \u017dem\u0117s am\u017eius yra begalinis. Tai buvo savoti\u0161kas akibrok\u0161tas, mat dauguma to met\u0173 geolog\u0173 laik\u0117si uniformitarizmo \u2013 teorijos teigian\u010dios jog dabartyje vykstantys procesai vyko ir geologin\u0117je praeityje. Paneigti Kelvino skai\u010diavim\u0173 patikimum\u0105 tuo metu buvo sunku d\u0117l dviej\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173: pirma, pateikti dviej\u0173 sistem\u0173 (\u017dem\u0117s ir Saul\u0117s) am\u017eiai buvo gan\u0117tinai pana\u0161\u016bs, ir antra, Lordo Kelvino autoritetas. Anot Kelvino, prie\u0161 milijon\u0105 met\u0173 Saul\u0117s aktyvumas ir temperat\u016bra \u017dem\u0117je tur\u0117jo b\u016bti gerokai auk\u0161tesni, d\u0117l to siaut\u0117jo did\u017eiul\u0117s audros ir potvyniai, bei vyravo visi\u0161kai kitokia augmenija ir gyv\u016bnija. Tai itin nepatiko Darvinui ir jo \u0161alininkams, kurie ne taip kaip Lordas Kelvinas, keliavo po pasaul\u012f, mat\u0117 geologin\u0119 ir paleontologin\u0119 \u012fvairov\u0119 ir suvok\u0117 kad 20-40 milijon\u0173 met\u0173 nepakanka. Nors Kelvino skai\u010diavimo metodas nebuvo teisingas ir laikomas viena i\u0161 penki\u0173 did\u017eiausi\u0173 mokslo klaid\u0173, jis parod\u0117, jog norint nustatyti absoliut\u0173 \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173, reikalingas fizikini\u0173 metod\u0173 pritaikymas. Kelvinas 1852 metais, kalb\u0117damas apie \u017dem\u0117s am\u017ei\u0173, buvo visi\u0161kai teisus teigdamas, kad: \u201eTam tikru metu praeityje ir tam tikru laikotarpiu ateityje \u017dem\u0117 bus netinkama, tokiam kaip dabar, \u017emogaus apgyvendinimui, nebent materialiame pasaulyje vyksta procesai, kuri\u0173 negalime paai\u0161kinti dabar\u201c (Gribbin ir Grinnin, 2012). Ta\u010diau net atradus rentgeno spindulius 1895, bei radioaktyvum\u0105 1896 ir jo skleid\u017eiam\u0105 energij\u0105, Kelvinas nekeit\u0117 savo nuomon\u0117s. Lordo Kelvino kova prie\u0161 \u201epurvinus lauko geologus\u201c galiausiai baig\u0117si patu: begalinio am\u017eiaus \u017dem\u0117s teorija buvo sugriauta, o hutonistai bei evoliucijos \u0161alininkai gavo pakankamai laiko stebimiems procesams paai\u0161kinti 1907 metais, kai Bertramas Boltvudas, naudodamas radioaktyvaus urano skilimo konstantas \u012f \u0161vin\u0105, nustat\u0117 500 milijon\u0173 met\u0173 uolienos am\u017ei\u0173 (Gribbin ir Grinnin, 2012). Nors dabar \u017einoma kad jo matavimai buvo su apie 20 procent\u0173 paklaida, izotopinis uolien\u0173 (taip pat ir \u017dem\u0117s kaip visos planetos) am\u017eiaus nustatymo metodas suk\u0117l\u0117 revoliucij\u0105 geologijoje. XX am\u017eiuje \u017dem\u0117s am\u017eius vis sen\u0117jo, kol pasiek\u0117 dabartin\u0119 vert\u0119, t.y., 4.5 milijard\u0173 met\u0173 vert\u0119, nustatyt\u0105 tiek \u017demi\u0161kos kilm\u0117s uolienose, tiek meteorituose, tiek M\u0117nulio uolienose.<\/span><\/p>\n

\u0160altiniai:<\/p>\n

Abad-Zapatero, C., 2021. Notes of a protein crystallographer: the legacy of J.-B.J. Fourier \u2013 crystallograph, time and beyond. Structural Biology, 77, 703-711.<\/span><\/p>\n

Bahsi, I., Adanir, S.S., Sayin, S., 2018. Life of Niels Stensen (1638-1686), who was the Pioneer Scientist and Great Neuroanatomist. International Journal of Neurorehabilitation, 5:1. DOI: 10.4172\/2376-0281.1000303.<\/span><\/p>\n

Burchfield, J.D., 1998. The age of the Earth and the invention of geological time. In: Blundell, D.J., and Scott, A.C. (eds.) Lyell: the Past is the Key to the Present. Geological Society, London, Special Publication 143, 137-143.<\/span><\/p>\n

Celal Sengor, A.M., 2016. Revising the Revisions: James Hutton\u2018s Reputation among Geologists in the Late Eighteenth Centuries. The Geological Society of America 216, 150.<\/span><\/p>\n

Darwin, F. Ir Seaward, A.C., (eds.), 1903. More letters of Charles Darwin. A record of his work in a series of hitherto unpublished letters. London, vol. 2. <\/span><\/p>\n

EUSC Gen. 1999. Thomas Thomson to Robert Jameson, Queens Sq, London, 30 January, 1816.<\/span><\/p>\n

Farber, P.L., 1975. Buffon and Daubenton: Divergent Traditions within the Histoire naturelle. Vol. 66(1), 63-74.<\/span><\/p>\n

Fritz, J., Reimold, W.U., 2010. Darwin and the geology of evolution. GeobuletinVol 53(1), 18-24. <\/span><\/p>\n

Gradstein, F.M., Ogg, J.G., Smith, A.G., Agterberg, F.P., Bleeker, W., Copper, R.A., Davydov, V., Gibbard, P., Hinnov, L.A., House, M.R., Lourens, L., Luterbacher, H-P., McArthur, J., Melchin, M.J., Robb, L.J., Shergold, J., Vilenueve, M., Wardlaw, B.R., Ali, J., Brinkhuis, H., Hilgen, F.J., Hooker, J., Howarth, R.J., Knoll, A.H., Laskar, J., Monechi, S., Powell, J., Plumb, K.A., Raffi, I., R\u00f6hl, U., Sanfilippo, A., Schimtz, B., Schackleton, N.J., Shields, G.A., Strauss, H., Van Dam, J., Veizer, J., van Kalfschoten, Th., Wilson, D., 2004. A Geological Time Scale. Cambridge University Press, 589.<\/span><\/p>\n

Gribbin, J. ir Gribbin, M., 2012. Planet Earth, Did\u017eioji Britanija, CPI Group (UK) Ltd, Croydon, CR0 4YY.<\/span><\/p>\n

Hartley, S.D., 2001. Robert Jamesno, Geology and Polite Culture, 1796-1826: Natural Knowledge Enquiry and Civil Sensibility in Late Enlightement Scotland. The University of Edinburgh, Ph.D. Thesis.<\/span><\/p>\n

Hutton, J., 1785. Abstract of a dissertation read in the Royal Society of Edinburgh upon the seventh of March and fourth of April MDCCLXXXV,  concerning the system of the Earth, its duration and stability, facsimile reprint in C.C. Albritton ed., 1975, Philosophy of Geohistory, 1795- 1970: Strousburg, Dowden, Hutchinson and Ross, 24-52. <\/span><\/p>\n

Kusukawa, S., 2013. Drawings of fossils by Robert Hooke and Richard Waller. Notes Rec. R. Soc.67123\u2013138<\/span><\/p>\n

Laudan, R., 1993. From Mineralogy to Geology: The Foundations of a Science, 1650-1830, Chicago, IL; University of Chicago Press.<\/span><\/p>\n

Lyels, C., 1970. Sir Charles Lyell\u2018s Scientific Journals on the Species Question. Wilson L. (eds.), Yale University press. <\/span><\/p>\n

Lundqvist, , S., 2007. Thus speak the stones. Catl Lineaeus. Geological Survey of Sweden.<\/span><\/p>\n

Montgomery, K., 2003. Sicar Point and Teaching the History of Geology. Journal of Geoscience Education, 51(5), 500-505.<\/span><\/p>\n

Montgomery, K., 2004. Book Review and Essay: The Geology and Physical Geography of Robert Hooke (1635-1703) The Forgotten Genius: The Biography of Robert Hooke 1653-1703.<\/span><\/p>\n

Piveteau, J., 2021.<\/span> Georges-Louis Leclerc, count de Buffon<\/span>. <\/span><\/i>Encyclopedia Britannica<\/span>.<\/span><\/i> https:\/\/www.britannica.com\/biography\/Georges-Louis-Leclerc-comte-de-Buffon<\/span><\/p>\n

Rudwick, M.J.S., 1985. The great Devonian Controversy: The shaping of scientific knowledge among gentlemanly specialists, Chicago, Univeresity of Chicago Press, 494.<\/span><\/p>\n

Rt. Hon. Lord Kelvin, G.C.V.O., 1897. The Age of the Earth as an Abode Fited for Life. The annual address in Journal of the Transactions of The Victoria Institute (ed. Captain F.W.H. Petrie), vol. 7, 11-36.<\/span><\/p>\n

Seddon, G., 1973. Abbraham Gottlob Werner: History and Folk-History. Journal of Geological Society of Australia, 20(4), 381-395.<\/span><\/p>\n

Sharlin, H. I. (2021). William Thomson, Baron Kelvin. Encyclopedia Britannica. <\/span>https:\/\/www.britannica.com\/biography\/William-Thomson-Baron-Kelvin<\/span><\/a>.<\/span><\/p>\n

Spurgeon, C.H., 1976. Banner of Truth, Autobiography. Vol. 2, 133.<\/span><\/p>\n

Zalasiewicz, J., Milon, A.S., Zalasiewicz, M., 2018.Buffon the geologist. GeoScientist, The Fellowship Magazine of the Geological Society of London, Vol. 28(3), 16-19.<\/span><\/p>\n

Wigands, G., 1860. Die Bibel in Bildern von Julius Schnorr von Carolsfeld. Leipzig. Hathi Digital Trust Library online version of a copy in the Columbia University Library. Web. 25 June 2016.<\/span><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Gamtos tyrim\u0173 centro mokslo darbuotojas ir \u201eMokslo sriubos\u201c savanoris dr. Laurynas \u0160iliauskas \u017dem\u0117s susiformavo prie\u0161 keturis su puse milijardo met\u0173. \u0160is am\u017eius sudaro apie tre\u010ddal\u012f visatos am\u017eiaus. Pirmosios tokios \u017dem\u0117s am\u017eiaus […]<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":7635,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"om_disable_all_campaigns":false,"_monsterinsights_skip_tracking":false,"_monsterinsights_sitenote_active":false,"_monsterinsights_sitenote_note":"","_monsterinsights_sitenote_category":0,"_themeisle_gutenberg_block_has_review":false,"footnotes":""},"categories":[8],"tags":[],"class_list":["post-6051","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-rasiniai","pb-post","pb-item","pb-col-xl-4 pb-col-m-6 pb-col-s-12","pb-animate pb-animated "],"aioseo_notices":[],"jetpack_featured_media_url":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-content\/uploads\/2021\/09\/Trecioji-Zemes-sukurimo-diena.-Dievas-sukuria-zoles-ir-medzius.-Julius-Schnorr-von-Carolsfeld.jpg","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6051","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=6051"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6051\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":7636,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6051\/revisions\/7636"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/media\/7635"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=6051"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=6051"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/mokslosriuba.lt\/kartumesgalime\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=6051"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}