Daugelis esame girdėję apie 2015 metais „Microsoft“ pristatytą ataskaitą, kurioje nurodoma, jog žmogaus gebėjimas sutelkti dėmesį tetrunka 8 sekundes – trumpiau nei tą geba daryti auksinė žuvelė. Nors prieštaringų šio teiginio vertinimų netrūksta, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) prof. Saulius Keturakis įsitikinęs – susikaupimo iššūkis egzistuoja tiems, kurie į tai žvelgia kaip į problemą.

Anot jo, dėmesio sutelkimą mes vis dar vertiname per knygos kultūros prizmę – kuo dėmesys labiau koncentruotas į vieną dalyką, tuo darbo rezultatas geresnis. Tokį dėmesio valdymą aukština ir žymių kūrėjų darbai, kaip antai prancūzų rašytojo Marcelio Prousto esė „Apie skaitymą“, akcentuojanti visišką skaitančiojo atsiribojimą nuo pasaulio, pokalbį su pačiu savimi vienatvėje, aplinkinių pareigą skaitančiojo šiukštu netrukdyti.

„Iš knygos kultūros perspektyvos žiūrint, elektroninėje komunikacijoje žmogaus dėmesį ištiko tikra katastrofa: dėl didelio informacijos kiekio ir greičio nebėra galimybės dėmesį koncentruoti į ką nors vieną, nuolat esame priversti sekti kelis informacijos srautus vienu metu. Tuo pat metu dėl taip vadinamosios „nuolatinio prisijungimo būsenos“ nebegalime pabūti vieni, visus darbus tenka dirbti tarsi būnant minioje“, – sako KTU mokslo grupės „Skaitmeninė kultūra, komunikacija ir medijos“ pagrindinis tyrėjas.

Jei tai mūsų netenkina, svarbu iš išmokti kartais „atsijungti“ nuo interneto, atgauti galimybę pabūti vieniems ir bent trumpam susigrąžinti tas dėmesio sutelkimo sąlygas, kurios buvo būdingos knygos kultūrai. S. Keturakis įspėja, jog tai nėra lengva: „ne veltui kai kuriuose Europos universitetuose yra dėstomi kursai apie gyvenimą atsijungus nuo interneto“.

Plačiai naudojamų socialinių tinklų kultūra mus nuolat skatina būti informacijos srauto centre, nepraleisti aktualių naujienų, mat baimė kažko nežinoti yra didesnė nei negebėti sutelkti dėmesio. Todėl, specialisto nuomone, kitas kelias – išsiblaškymą priimti kaip neišvengiamą šių dienų kultūros aplinkybę, leidžiančią neužstrigti ties kuo nors, o būti dinamiškiems, lengvai keisti savo dėmesio objektą.

„Dar XX a. pradžioje tokios idėjos buvo keliamos svarstant, kodėl kino filmai populiaresni nei knygos. Buvo sakoma, jog šiuolaikinė aplinka yra pernelyg greitai kintanti, jog dėmesio koncentracija netinka moderniai tikrovei pažinti, nes į ką nors susikoncentravę nepajėgsime suprasti didelės mus supančio pasaulio įvairovės. Išsiblaškymas čia yra pozityvus nusiteikimas, nes jis leidžia aprėpti žymiai didesnius informacijos kiekius“, – teigia S. Keturakis.

Daugiaveika – mitas?

Naujųjų medijų įtaka asmens koncentracijai nenuginčijama: skaitmeninės technologijos mums leidžia nepagrįstai tikėti, jog vienu metu galime daryti keletą skirtingų užduočių. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) atlikto tyrimo metu apklausti moksleiviai teigė, jog dėl skaitmeninių technologijų prieinamumo vaikystėje šie geba kokybiškai atlikti net keletą užduočių vienu metu. Tačiau šis įsitikinimas klaidingas – tyrimo rezultatai įrodė, jog iš tiesų moksleiviai tik perkelia dėmesį nuo vienos užduoties į kitą, o tai neigiamai veikia jų gebėjimą atlikti užsibrėžtas užduotis.

„Žinoma, darbas atliktas susitelkus ir nesiblaškant yra kokybiškesnis. Tačiau šių dienų pasaulis yra toks, jog darbo stilius susikoncentravus yra prabanga, todėl dažnai vietoje puikiai atlikto darbo tenka tenkintis pakankamai gerai padarytu, nes tuo pat metu reikia užsiimti dar keliais reikalais“, – analizuoja profesorius.

Pasak S. Keturakio, šį motyvą atkartoja ir populiariosios kultūros įvaizdžiai. Pavyzdžiui, „Žmogus-voras“, pasaulį gelbėjantis nuo įvairiausių negandų, tuo pat metu yra ir Peteris Parkeris, picų išvežiotojas. Komiksuose nuolat akcentuojama, jog jam ne visada pavyksta suderinti abu šiuos darbus: picos pristatomos vėluojant pusvalandžiu ir daugiau, atšalusios.

„Būtų galima priekaištauti, jog šiam personažui reikėtų apsispręsti dėl savo darbų, neužsiimti daugiaveika – arba gelbėti pasaulį, arba laiku pristatyti picas. Tačiau, deja, pasaulis yra toks, jog jam tenka užsiimti abejais darbais bei tenkintis pristatyta, nors ir atšalusia, pica ir paskutinę akimirką išgelbėtu pasauliu“, – sako S. Keturakis.

Socialinės medijos kuria iliuziją

Skaitmeninės technologijos, iš esmės pakeitusios informacijos vartojimo įpročius, palietė ir skaitymo kultūrą. Nors dėl to ką reikėtų vadinti pirmąja elektronine skaitykle vieningai nuspręsta nėra, Lietuvoje pirmą kartą el. knygomis prekiauti pradėta dar 2010 metais. Nepaisant kasmet rinką pasiekiančių išmanių skaityklių, dažnai popierinė knyga išlieka pirmu vartotojo pasirinkimu.

„Kaip bebūtų keista, Vakarų Europoje atlikti tyrimai sako, jog knyga tebėra priimtinesnis skaitymo formatas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – knyga leidžia lengviau kontroliuoti informaciją, susivokti kiek puslapių jau perskaityta ir kiek liko iki pabaigos tiesiog pačiupinėjus. Antroji, dar svarbesnė priežastis – elektroniniai tekstai nesuteikia tokio nuosavybės pojūčio kaip tradicinė, popieriuje atspausta knyga. Jei kas nors patinka, žmogus visada eina į knygyną, perka knygą ir ją turi“, – teikia S. Keturakis.

Noras savintis patinkančią istoriją nėra svetimas ir pačiam S. Keturakiui, kuris savo elektroninėje bibliotekoje turi per 200 gigabaitų įvairių knygų ir straipsnių: „Tai – dešimtys tūkstančių leidinių. Bet tik gerdamas kavą ir žiūrėdamas į lentynose esančias knygas jaučiu, jog jos mano istorijos dalis“.

Dėl įpročio informaciją priimti pirštu slenkant telefono ekrane atsirado ir tokie terminai kaip giluminis ir paviršinis skaitymas. Pastarasis nusako greitą, skenavimą primenantį skaitymą, kai informacija įsimenama lyg prabėgomis, tačiau tokiu būdu galima peržvelgti jos didesnius kiekius nei skaitant atidžiai. Šie terminai nusako ne tik knygų ar žurnalų skaitymą, bet ir informacijos vartojimą socialiniuose tinkluose, kaip antai „Facebook“.

„Svarbu suprasti, jog skaitydami įsigilinę atsiribojame nuo bendruomenės, tas laikas yra tik sau. O visos naujosios medijos yra socialios, mes gauname informaciją ir iliuziją, jog būname kartu su kitais. Kitaip sakant, viena veikla sprendžia dvi problemas – gauname informaciją ir socializuojamės vienu metu“, – sako S. Keturakis.

Giluminis skaitymas greičiu nepasižymi – toks dėmesio valdymas pirmenybę teikia mažesnio kiekio informacijos įsisavinimui, kuris leidžia gerai išmanyti dalyką, kuriuo domimės. Todėl skaityti įsigilinus reiškia ryžtis būti lėtesniu.

„Turėtume susitaikyti, jog bendruomenėje atrodysime kaip Džojaus personažas iš serialo „Draugai“, kuris neturėdamas pakankamai pinigų nusiperka vieną enciklopedijos tomą ir jį atidžiai perskaito. Ir tol žėri išmintimi pokalbyje su draugais, kol kalbama apie reiškinius iš V raidės, nes su kita informacija – tegu ir paviršutiniškai – nėra spėjęs susipažinti“, – teigia tyrėjas.

Susikaupti skaitant nebėra madinga

Anot eksperto, skaitant įsigilinus teks susitaikyti, jog iš šalies atrodys, jog nenorime su niekuo bendrauti: „O tai šiandien, siekiant kuo daugiau sekėjų ir patiktukų socialinėse medijose, labai nepopuliari ir nemadinga laikysena“.

Tačiau atsiribojimas nuo skaitmeninių technologijų ir dėmesio sutelkimas į atliekamą užduotį ar skaitomą leidinį leidžia įžvelgti detales, kurių dauguma nepastebi, kritiškai vertinti vartojamą informaciją ir ją interpretuoti. Šis įgūdis, nors stokoja spartumo, ypač vertinamas moksliniame ir profesiniame kelyje.

„Viena magistrantė, kurios moksliniam darbui vadovavau, buvo atlikusi su savimi žiaurų eksperimentą – pusmečiui atsijungė nuo visų interneto paslaugų, išskyrus elektroninį paštą. Ji atsisakė visų socialinių medijų, telefono programėlių, visos informacijos tinklalapiuose ir skaitė tik popierinius leidinius. Ji geriausiai žinojo studijų medžiagą, buvo atkreipusi dėmesį į detales, kurių kurso kolegos nebuvo nė pastebėję. Tačiau ją buvo ištikusi tikra socialinė katastrofa – per tą pusmetį draugai, pamanę, jog ji supyko, išsibarstė ir ji savo socialinį gyvenimą turėjo pradėti tarsi iš naujo“, – teigia KTU profesorius.

Ir nors atsakymas į klausimą, ar stengtis koncentruoti visą savo dėmesį į ką nors, ar būti išsiblaškiusiems, priklauso tik nuo mūsų pačių, mokslininkas pabrėžia, jog svarbiausia – žinoti tokio pasirinkimo pasekmes.

„Dėmesio koncentracija mus pavers knygos kultūros žmonėmis, giliai išmanančiais ką nors, tačiau praradusiais šių dienų pasaulio greičio ir įvairovės suvokimą. Išsiblaškymas leis gerai orientuotis įvairovėje, nebūsime paskutiniai kasdieniame informacijos greitkelyje, bet šiuo atveju giliai neišmanysime nieko. Akivaizdu, jog reikėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp dėmesio koncentracijos ir išsiblaškymo, tačiau rasti dermę tarp šių dviejų nuostatų sunku“, – sako S. Keturakis.