„Mokslo sriubos“ savanorė, Tilburgo universiteto dokt. Julija Vaitonytė
Kaip atskirti žmogų, kuris meluoja, nuo to, kuris sako tiesą? Iš veido išraiškų, kūno kalbos, įsitempimo…? Populiarioje kultūroje gerokai įsitvirtinęs manymas, kad melagio neverbalinė komunikacija yra visai kitokia nei sakančiojo tiesą. Tereikia stebėti žmogaus veidą ir pasidarys aišku, ar jis/ji meluoja.
Idėją apie tai, kad melagius padeda atpažinti mikroekspresijos (mažiau nei pusę sekundės trunkantys veido judesiai), smarkiai išpopuliarino televizijos serialas „Melo teorija“ (angliškai Lie to Me). Serialas įkvėpimo sėmėsi iš Paul Ekman tyrimų – bene vieno žymiausių veido mimikas ir jų sąryšį su emocijomis tyrinėjusių psichologų. P. Ekman yra neabejotinai nusipelnęs psichologijos mokslui: jo ir kolegos Wallace Friesen sukurta veido išraiškų analizavimo sistema (Facial Action Coding System) yra vis dar plačiai naudojama tiek psichologijoje, tiek kitose srityse – kompiuterių moksluose, animacijoje. Kita vertus, kai kurios P. Ekman tyrimų išvados yra kritikuojamos. Ypatingai kvestionuojamas yra pagrindinių emocijų universalumas ir tai, jog iš veido apskritai galima išskaityti emocijas. Tiksliau, išskaityti galima, bet nereiškia, kad tas, kurio veidą „skaitome“ būtent ir jaučia tą emociją. Kalbant apie melą, tyrimai panašiai rodo, jog norint pričiupti melagį ar melagę, geriausia „pamiršti“ veidą ir dėmesį skirti, pavyzdžiui, kalbiniams aspektams.
Keli faktai apie melą
Svarbu pažymėti, kad didžioji dalis žmonių sako tiesą ir melai pagrinde yra kurpiami mažos dalies žmonių, kurie yra „įgudę melagiai“ (prolific liars). Tą parodė tiek Amerikoje 2010 m., tiek Europoje (Nyderlanduose) 2014 m. atlikti tyrimai. Diagramoje, rodančioje su amerikiečiais atlikto tyrimo duomenis, matome, jog didesnė dalis žmonių (apie 60 proc.) apskritai nėra linkę meluoti. Iš tų, kurie meluoja, didžiausią proporciją sudaro labai mažos dalies žmonių melai. Amsterdamo universiteto tyrėjų darbas atskleidė panašias proporcijas: 40 proc. melų buvo pasakyti vos 5 proc. dalyvių.
Kitas svarbus aspektas yra, jog mes visi, įskaitant ir profesionalus – pareigūnus, teisėjus, socialinius darbuotojus – prastai gebame atpažinti, kai meluojama. Kaip prastai? Jei jums parodysiu 22 video, kuriuose žmogus meluoja ir tiek pat video, kuriuose sakoma tiesa, melagį identifikuosite 56 proc atvejų. Tokius eksperimentus atliko Timothy Levin. Tai, jog atpažinti megalius mums sekasi prastai, tai yra, šiek tiek geriau nei atsitiktinumas, rodo ne tik konkretūs T. Levin tyrimai, bet ir metaanalizė (vidutiniškai 54 proc. atvejų). Metaanalizė yra metodas, kurio metu sutraukiamos išvados iš daugelio tyrimų, gvildenusių panašų klausimą. Prastą gebėjimą atpažinti melą mokslininkai vadina šališkumu tiesai (default to truth arba dar kitaip truth bias).
Kodėl natūraliai esame linkę tikėti kitais? Tikėti kitais labiau apsimoka. Jei kiekvieną kartą be pagrindo reiktų po kaulelį išnarstyti, ar tai, ką kitas žmogus sako yra tiesa ar vis dėto – melas, komunikacija pasidarytų be galo sudėtingas reikalas. Kitaip tariant, bendrauti taptų labai neefektyvu. Evoliucinė psichologija teigia, jog apgavystė/melavimas (deception) vystėsi kartu su žmonių gebėjimu bendrauti (communication). Tačiau tuo pat metu kiekviena besivystanti kultūra ugdėsi būdus, kaip kuo labiau savo narius atbaidyti nuo melavimo. Nuo darželio esame mokomi tėvų, jog meluoti yra negražu. Gyvename visuomenėse, kuriose už klaidingą informacijos pateikimą žinant, jog ji klaidinga, yra numatoma baudžiamoji atsakomybė. Galiausiai, didžiosios pasaulio religijos sako, jog meluoti yra nuodėmė. Apibendrinus, tikėti kitais yra lengviausia, bet ir efektyviausia, nes didžioji dalis žmonių dažniausiai sako tiesą.
Tačiau trumpam sugrįžkime prie 56 proc. ir T. Levin tyrimų. Gali susidaryti įspūdis, jog eksperimento dalyviai apskritai spėliojo. Statistikoje tai vadinama atsitiktinumu (chance). Tai yra, net ir visada sakant, kad video rodomi žmonės meluoja arba atvirkščiai – sako tiesą, įmanoma būti 50 proc. teisiu. Toks tyrimo rezultatų paaiškinimas būtų tikėtinas, bet T. Levin rado ne visai tai. Išskaidžius rezultatus paaiškėjo, jog galime geriau nei leistų atsitiktinumas identifikuoti žmogų, sakantį tiesą. Tačiau atskiriant tuos, kurie kabina makaronus, mūsų pasirodymas nėra geresnis nei atsitiktinumas. Jūs jau žinote šio reiškinio pavadinimą – default to truth. Vis dėlto, yra viena grupė, kuri geriau nei tūlas pilietis gaudosi melagystėse. Bet čia reikia priminti, jog išimtis tik patvirtina taisyklę. Kai kurie tyrimai, atlikti su kaliniais teigia, jog kaliniai vietoj šališkumo tiesai (truth bias) turi šališkumą melui (lie bias), kuris jiems ir leidžia šiek tiek sėkmingiau aptikti melus. Kita vertus, tai jog kaliniams lengviau sekasi atpažinti melą, nereiškia, jog jie bendroje sumoje geriau atlieka užduotį.
Kur ieškoti melavimo išdavų?
Pričiupti melagį, neverbaliniai kūno signalai sunkiai padės. Įsigalėjęs, bet klaidingas manymas yra, jog akių kontakto trūkumas ar veido virptelėjimas yra ženklai išduodantys, jog sakoma netiesa. Norint aptikti melo išdavas dėmesį yra geriau kreipti į paralingvistinius signalus, tai yra, tai kaip išreiškiamas kalbos turinys. Tokie paralingvistiniai indikatoriai yra balso aukštumas ir tai, kiek laiko sugaištama pradedant atsakymą. Viena metaanalizių parodė, jog meluojant kalbama aukštesniu balsu ir atsakymas pradedamas praėjus daugiau laiko nei įprastai. Iš psicholingvistinių tyrimų žinoma, jog įprastai pokalbiuose pauzė tarp vieno ir kito pašnekovo tetrunka vos 200 milisekundžių.
Lengva patarti – ignoruokite vaizdinius signalus, bet labai sunku tokio patarimo laikytis. Itin didžiulė smegenų žievės dalis yra skirta vaizdinės informacijos apdorojimui. Vaizdai mus traukia kaip medus. Vis dėlto, norint bent šiek tiek atrinkti grūdus nuo pelų, geriau klausytis nei stebėti.
