„Mokslo sriubos“ savanorė, Tilburgo universiteto dokt. Julija Vaitonytė

Kaip manote, ar gyvūnai prisimena praeitį? Kuria ateities planus? Patiria įvairiausius jausmus – net tokius kaip gedulas? Jei namuose turite augintinį ar augintinių, greičiausiai į kai kuriuos iš šių klausimų, susijusių su gyvūnų kognicija, atsakėte teigiamai. O kas gi ta kognicija? Paprasčiau tariant, kognicija (kalbant tiek apie mus, tiek gyvūnus) yra visa aprėpianti sąvoka, reiškianti mąstymą plačiąja prasme: nuo emocijų iki sprendimų priėmimo, gebėjimo planuoti, atsiminti ir t.t.

Tikėtina, jog kai kuriuos mintis, jog žmogus nėra vienintelė protinga ir gilius jausmus išgyventi sugebanti rūšis šioje planetoje, vis dar glumina. Bent jau prieš kelis dešimtmečius tokia mintis daugelį žmonių ne tik stulbino – daugumai ji atrodė visiška sąpalionė. Netgi tokį klausimą keliant apie mums genetiškai artimiausių žinduolių – šimpanzių – kognityvinius gebėjjimus buvo piestu stojamasi. Laimei, randantis vis geresniems moksliniams metodams tirti gyvūnus, tiek elgesio, tiek neurologiniais tyrimais buvo įrodyta, kad mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame save esant. Tokius gebėjimus kaip įrankių naudojimas, ateities planavimas, empatija, – kitaip tariant, visa tai, kas buvo laikoma išskirtinai žmogiška, iš tiesų turi ir gyvūnai. Mitas apie mūsų rūšies unikalumą pradėjo sklaidytis kaip ūkas.

Kita vertus, kas nors pasakys: „Didelio čia daikto – gyvūnai išmintingi, jie juk turi smegenis, tad nėra kuo čia stebėtis”. Išties, gyvūnų ir žmogaus smegenys turi daug panašumų. Struktūriniai panašumai ir leistų spėti, jog mūsų ir gyvūnų kognityviniai gebėjimai ne taip jau ir daug skiriasi. Na, vienintele išimtinai žmogiška sritimi galime laikyti tik kalbinius gebėjimus. O ar kognicija įmanoma organizme, kuris smegenų neturi? Augalai neturi smegenų, tad apie augalų “protą” kalbėti turbūt būtų sunku? Bet ar tikrai? Galbūt, taip teigdami, vėl darome klaidingą prielaidą, jog gyvūnai nesugeba mąstyti ir elgiasi vedami vien refleksų? Taigi, kaip manote: ar tikėtina, jog protas tokiems gebėjimams kaip mokymasis, suvokimas, reakcija į besikeičiančias situacijas yra būtinas, tačiau smegenys – ne?

Tai, jog smegenys nėra būtinos, pasakytų ir Monica Gagliano, savo tyrimais parodžiusi, jog smegenys nėra prerogatyva mąstymui bei atminčiai rastis. Atmintis yra svarbi, nes be jos mokymasis vargu ar įmanomas, o būtent gebėjimas pasimokyti iš situacijų ir gali būti traktuojamas kaip protingas elgesys. Šiuo atveju augalai nėra jokia išimtis: kaip ir visi gyvi organizmai, augalai, nors ir neturėdami smegenų, yra pajėgūs prisiminti praeitį ir, tuo remdamiesi, adekvačiai reaguoti į esamą situaciją.

Gagliano savo išradingame eksperimente naudojo mimozą (lot. Mimosa pudica) – be galo lepų augalą, kurio lapai susiskleidžia vos jį prilietus. Eksperimentas išradingas tuo, jog Gagliano ir kolegos sukonstravo prietaisą, leidžiantį iš 15 centimetrų aukščio išmesti augalus – dešimtis vazonų su mimoza – taip, kad šie nesudužtų. Tokia procedūra Gagliano eksperimente buvo kartojama 60 kartų su kiekvienu vazonu, tarp išmetimų darant 5-ių sekundžių pertraukas. Įdomiausia, kad eksperimento eigoje, vos po 5-6 metimų, augalai nustodavo save saugoti ir lapų nebesuskleisdavo. Kaip tai galėjo atsitikti?

Vienas paaiškinimų galėtų būti motorinis nuovargis. Tačiau tokia prielaida buvo atmesta parodžius, jog, eksperimentą pakartojus po 28-ių dienų, augalai vis dar prisiminė tai, ką buvo išmokę, ir, paleisti kristi, lapų nesuskleisdavo. Ir priešingai: vazoną paėmus į rankas ir pakračius, lapai susiskleisdavo. Paaiškinimas, kurį pasiūlė Gagliano, yra habituacija: paprastai tariant, pripratimas, kuomet tas pats pasikartojantis stimulas nebesukelia reakcijos. Habituacija yra laikoma paprasčiausia mokymosi forma, tačiau iki šiol nebuvo manoma, kad ne tik gyvūnams, bet ir augalams gali būti priskiriamas toks elgesys.

Augalai neuronų neturi, tačiau jie turi struktūras, leidžiančias elektriniams signalams pernešti informaciją. Tai yra labai panašu į smegenų veikimo principą. Nepaisant to, ar tai yra žmogus, gyvūnas ar augalas, elektrinių impulsų pagalba perduodama informacija sudaro sąlygas jausti ir lanksčiai reaguoti į aplinką. Gagliano manymu, pats mechanizmas (informacijos keliavimas elektrinių impulsų pagalba), o ne struktūra (smegenys) yra kiekvienos protingos būtybės pagrindas.

Tiesa, Gagliano tyrimai susilaukė ir nemažai kritikos. Daliai mokslininkų Gagliano rezultatai neatrodė įtikinamai ir jie ragino skeptiškai vertinti išvadas, teigiančias, jog augalai geba prisiminti. Kad ir kokie įtikinami ar ne yra Gagliano tyrimų rezultatai, ši mokslininkė neša svarbią žinutę. Mums labai patinka hierarchija; galbūt todėl, jog toje hierarchijoje save regime ant aukščiausiojo laiptelio, o gyvūnus ir augalus – atitinkamai užimančius žemesnes pakopas. Gal jau laikas atsisakyti minties apie biologinę hierarchiją ir pradėti suvokti, jog jokios hierarchijos gyvame pasaulyje nėra. Kiekviena gyva būtybė yra protinga, tik ar mums patiems visuomet užtenka proto tai pastebėti ir suvokti?