Šis rašinys buvo parašytas 2018m. vykusiam mokslo populiarinimo rašinių konkursui. Primename, kad panašių rašinių, publikuoti šiame puslapyje laukiame nuolatos. Juos siųskite [email protected]

Ignė Šakalienė

Norisi pakalbėti apie moterį dailėje. Bet ne, ne apie tą, apie kurią sakoma, kad ji stovi už kiekvieno garsaus vyro, ne apie mūzą, ne apie modelį, ne apie finansuotoją ar dailininko vaikų motiną. Norisi pakalbėti apie dailininkę ir kodėl specifinio dailėtyrininko išsilavinimo neturinčio žmogaus galvoje, pirmiausia kaip garsūs dailininkai suskamba Leonardas Da Vinčis (Leonardo Da Vinci, dėl „Da Vinčio kodo“), Piteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens, dėl sultingų moteriškų formų) ir Oskarą-Klodą Monet (Oscar-Claude Monet, dėl jo kūriniais dažnai dekoruojamų indų).

Kai savo vienuolikmetei dukrai vedžiau pamokėlę „Gražūs paveikslai – garsūs dailininkai“, net ji, po smagaus pusvalandžio „guglinant“ gražius paveikslėlius, paklausė: „O kur garsios dailininkės moterys?“ Nepaisant to, kad turiu pakankamą išsilavinimą nutuokti daugiau nei ankščiau minėta šventoji meno trejybė, į galvą neatėjo niekas geriau kaip Frida Kahlo. Na, dar kurioj nors kosmetikos ar parfumerijos parduotuvėje išgirstume Lolitos de Lempickos vardą, kai kalbama apie puikius kvepalus dar puikesniuose buteliukuose, kurie turėtų atspindėti šios art deco karalienės stilių.

Bet, jei mes išdrįstumėm pasvajoti, kad visi taip gerai žino moteris, kurios atitiktų garsiąją dailės trejybę, kas jos būtų ir kodėl jų vardai turėtų būti įrašyti istorijoje ryškesnėmis spalvomis? Leiskite apibrėžti, kuo remsiu savo nuomonę: tai bus sąlyginis dailininkės garsumas, tada laikotarpis ir stilius, tapymo maniera, objektai. Taigi, kas šios moterys, galinčios pakelti tiek pat kaip ir šie meno titanai? Renesanso genijaus Leonardo Da Vinči pristatyti nereikia, visi nuo jauniausio iki seniausio žino „Mona Lizą“, dažnas girdėjo, pirko, skaitė ir liko sukrėstas Dano Brauno „Da Vinčio kodo“. Na, dar ne daug kas žino, kad jis buvo išradėjas, anatomas, to laikmečio intelektualinė žvaigždė. Tad pristatau ją, varžovę vertą paties genijaus – Sofonisbą Angisolą (Sofonisba Anguissola). Šiai moteriai kelią į dailę nutiesė jos kilmė – ji buvo išsilavinusio ir plačių pažiūrų aristokrato Amilkaro Angisolos dukra. Tėvas suteikė jai ir jos seserims visą tuo metu prieinamą išsilavinimą, ypač daug laiko skyrė tapybai. Tėvo dėka dar visai jauna ji pateko mokytis į Bernardino Kampi dirbtuves. Čia jos talentas išties atsiskleidė. Ji buvo tokia puiki dailininkė, kad net niurzga vienišius Mikelandželas su ja bendravo. O svarbiausia, kad net tapo pirmąją moterimi dailininke, kuri išgarsėjo dar gyva ir iš savo paveikslų galėjo gana gerai užsidirbti pragyvenimui. Bet, kas dar ją sieja su Da Vinčiu be to, kad abu buvo renesanso pažibos? Mistiška šypsena. Ir ją turi ne vien Džokonda („Mona Liza“). Nuostabus Sofonisbos paveikslas „Žaidimas šachmatais“ turi labai daug bendro su populiariuoju Da Vinčio šedevru. Ir vienur, ir kitur panaudota sfumato technika verčia mus grožėtis šešėlių ir rūko žaismu, o mistiška šypsena Sofonisbos paveiksle tokia pat paveiki, tik ne tokia garsi. Ir tai anaiptol ne vienintelis jos kūrinys, kur, kaip Da Vinčio paveiksluose, mes ieškom paslėptos minties, bandom suprasti, ką mąsto portretuose pavaizduoti žmonės. Sofonisba buvo išties garsi ir tikėtina labiau mėgstama, nei keistuolis Da Vinčis, nors, kieno paveikslų geidė labiau, sunku pasakyti. Tiesa, reikia pastebėti, jog šie du menininkai truputį prasilenkė laike. L. Da Vinčis gyveno 1452–1519 m., o Sofonisba 1532–1625 m., tad tikros konkurencijos jie nepatyrė. Visgi, jei šiandien ieškotume mįslingo renesanso grožio, sfumato stebuklų, tai Sofonisba, kaip tikra darbštuolė, paliko virš 50 darbų, o Da Vinčis vos vieną kitą.

Sofonisba Angisola „Žaidimas šachmatais“

Rubenso vardas dažnai pasisuka ant liežuvio galo, kai reikia apibūdinti šiuolaikinės anoreksiškos mados neatitinkančią prisirpusią gražuolę. Rubensas iš tiesų mėgo tapyti barokinio grožio moteris, kurias šiandien galėtumėm apkaltinti dietų nesilaikymų, kremo nuo celiulito nepirkimu ir aiškiai per dideliu pasitikėjimu savimi. Jo garsusis kūrinys „Trys gracijos“ šiandien tikrai išeina iš gracingumo ribų, bet nesitraukia iš mėgstamiausių klasikinių paveikslų topų. Barokas kupinas ir įsidrąsinusių tapyti moterų, išsibarsčiusių nuo Nyderlandų iki Italijos. Visgi į porą „Leukipo dukterų pagrobimo“ autoriui Rubensui siūlau Juditą Leister (Judith Jans Leyster). Pirmiausia, jie tos pačios epochos vaikai – Rubensas gyveno – 1577–1640 m., o Judita Leister – 1609–1660 m.. Antra, jie abu olandų dailininkai, kuriems nori nenori darė įtaką itališkas baroko romantizmas. Abu jie tapė tokiose gyvose pozose esančius žmones, jog gali pajausti jų judesį, audinio draperijos krustelėjimą ar nėrinio šiugždesį. Tiesa, laikmetis Juditai Leister visgi buvo uždėjęs pančius, tad nuogo kūno, kitaip nei Rubensas, ji netapė. Bet, kas tie drabužiai! Juditos „Linksmoji trijulė“ kuo puikiausias darniai šokančių „Trijų gracijų“ atitikmuo. Judita, kaip ir Rubensas, turėjo nemažą gerbėjų ratą ir jos paveikslai, kitaip nei Sofisbos, buvo vertinami visais laikais.

Trečiasis menininkas – Klodas Monė – visų romantiškų moterų favoritas. Jo žavingos lelijos ir irisai nutūpė daugybėje miegamųjų ant pigių reprodukcijų ir renka dulkes indaujose ant porceliano servizų. Panašiai kaip Da Vinčis, Monė bus tas, kurio vardą paminės apsimetėliai meno žinovai, nors jis tokio nubanalinimo išties nenusipelnė. Visgi šiandien ne apie jį, o apie ją. Ji – Mary Kasat (Marry Cassat). Jie su Monė turi išties daug bendro: abu žymūs impresionistai, abiejų paveikslai kartu kabėjo revuliucingoje pirmoje impresionistų parodoje Paryžiuje 1874 m., jie draugavo ir linksminosi su tais pačiais kolegomis, kritikų buvo spraudžiami į tuos pačius rėmus. Tiesa, Monė nuolat blaškęsis tarp žmogaus ir gamtos tapymo (kuri galiausiai nugalėjo) skyrėsi nuo Kasat tuo, jog šios teptukas piešė iškirtinai žmonių bruožus. Bet štai, asmenybių panašumo tarp šių dviejų virpančių spalvų meistrų nesumeluosi. Abu jaunystėje buvo keliautojai, negalėję ramiai gyventi vienoje vietoje, abu impresionizmas ištiko Paryžiuje, abu buvo cinikai, niurzgos ir turėjo psichologinių problemų. Be abejo, koks genijus jų neturi, bet šiedu buvo sau išskirtinai kritiški. Ir tai savikritikai turim būti dėkingi už įstabius jų kūrinius. Nors Juditos tapybai nemažą įtaką padarė kitas impresionistas Dega, bet ji anksti suprato Monė darbų vertę, ji ėmė kolekcionuoti impresionistų darbus. Kasat ir Monė paveikslai kabojo greta ne tik jos namuose, ji rimtai buvo įsitraukusi į bendrą impresionistų veiklą ir dar kelis kartus dalyvavo bendrose parodose. Vienas tapyboje aukštumas pasiekė atsisukęs į gamtą, kitas – į žmogų, tačiau abu jie buvo impresionizmo grandai, nepabijoję naujos technikos, kuri taip ryškiai perteikė akimirkos grožį.

Taigi, šalia trijų garsių dailininkų vyrų stovi trys tiek pat talentingos moterys. Daug kas jų vardus sužinojo tik šiandien. Istorija ir tie, kurie tampo meno pasaulio virvutes, nepelnytai šių moterų neiškėlė aukščiau. Jei žvelgsime į jas kaip į belytį menininką, tai jos niekuo nesiskirs nuo kolegų, tačiau tai, kad jos moterys, savaime tapo barikada į meno olimpą. Bet dabar paminėtos, prikeltos, prilygintos garsiems vyrams ir pusiausvyra vėl atstatyta. Neužmirškim šių vardų ir už jų slypinčių talentų – Sofonisba Angisola, Judita Leister ir Mary Kasat.

Šaltiniai:
1. http://biography.yourdictionary.com/sofonisba-anguissola
2. https://books.google.lt/books?id=hMB_ysyXfhsC&pg=PA20&lpg=PA20&dq=sofonisba+anguissola&source=bl&ots=-e33guB2OT&sig=JHvjIov7Rwcz5_kpJPzCsLxHlIk&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwiut6H3mJ7ZAhUGGCwKHb7MDF04ChDoAQhIMAg#v=onepage&q=sofonisba%20anguissola&f=false
3. https://www.nga.gov/collection/artist-info.1485.html
4. https://www.theparisreview.org/blog/2016/04/04/daughters-of-the-guild/
5. https://books.google.lt/books?id=NqoqXC0pZEkC&pg=PA54&lpg=PA54&dq=mary+cassatt&source=bl&ots=hGy5da4qlK&sig=czyYyevUPnhCsP2sh3GWfthr4M0&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwjYrO-FnJ7ZAhUBiCwKHeFoCAYQ6AEIdDAJ#v=onepage&q=mary%20cassatt&f=false