Šį rašinį Radiologijos technologas Raimundas Blažys parašė 2018m. vykusiam mokslo populiarinimo rašinių konkursui. Primename, kad panašių rašinių, publikuoti šiame puslapyje laukiame nuolatos. Juos siųskite [email protected]

Raimundas Blažys

Šiuo rašiniu norėčiau atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie kartais skundžiasi, kaip jiems sunku gyventi ir kam jie iš vis čia yra. Mes, kaip rūšis, nuėjom ilgą ir sunkų evoliucijos kelią, kol tapom tokiais, kokiais esam dabar, o laimingo atsitiktinumo dėka mūsų protėviai kažkaip sugebėjo išgyventi ir davė gyvybę mums. Pabandysiu Jums, mieli skaitytojai, įrodyti, kodėl nebeverta kelti klausimo, kam aš esu? Tad pradėkim kelionę nuo pat pradžių.

Jei mes pasigamintumėm truputį kietesnę raketą nei Musko „Falcon Heavy“ ir su ja sugebėtume keliauti laiku (Einšteinas, jei skaitytų šį sakinį, padarytų „ facepalm“) ir nuskrietume truputį į praeitį, kokius 13,7 mlrd. metų, rastume… nieką. Absoliučiai sterilią tuštumą: be laiko, erdvės, šviesos, nulis fizikos dėsnių, tiesiog rojus tiems žmonėms, kurie pavargo nuo kitų ir trokšta ramybės. Tik staiga horizonte… Pala, jo irgi nėra… Na ten, kažkur, toje tuštybėje, sužimba toks singuliarusis taškas. Kas per velnias jis yra, paklausite Jūs. Na į velnią gal nepanašu, bet jei jo būstą – pragarą, sumažinsim iki neįsivaizduojamo mažumo erdvės (tiek mažos, kad net nebandysiu rašyti, kiek nulių sudaro tą skaičių) ir mestelsim truputį materijos – visko, ką aplink rasime, o galiausiai šį gėrį pabandytumėm suspausti. Kad geriau įsivaizduotumėt, kas nutiko po to kaip pavyzdį paimkite mažytį balioną ir pabandykite į jį įpilti vandens. Po to jį spauskite. Kas nutiks? Jūs apsitaškysite gerus savo džinsus, nes balionas, neatlaikęs spaudimo, sprogs. Panašiai buvo ir su minėtu tašku, tik jam sprogus (šis įvykis taikliai pavadintas Didžiuoju sprogimu), atsiranda nesuvokiamo dydžio erdvė. Praėjus dar kažkiek laiko, greičiau nei per sekundę, atsirado gravitacija, laikas ir kitos mums žinomos jėgos. Po truputį pradėjo kurtis cheminiai elementai, jie jungėsi, sudarydami medžiagas, kol galiausiai atsirado mūsų mylima visata.

O kas toliau? Mes su savo laiko mašina skrendam truputį į ateitį. Keliaudami matom, kaip kuriasi žvaigždės, paskui jungiasi į galaktikas ir lėtai ( 220km/s greičiu) sukasi aplink savo ašį. Rodos, aplink tvyro ramybė ir harmonija. Tik staiga mūsų pilotas „užtraukia“ įsivaizduojamą rankinį stabdį, nes priešais atsirado netikėta kliūtis. Mes jau nukeliavom 9,1 mlrd. metų ir prieš mūsų akis pradeda formuotis saulės sistema. Iš pradžių tai buvo tik keletos šviesmečių ploto dulkių debesis, kuris sukosi vis greičiau ir greičiau, kol maždaug po milijono metų, gravitacija ir kitos jėgos privertė jį susitraukti į besisukantį diską, kurio viduryje atsirado mūsų saulė, bet ji buvo dar jauna ir mažutė, kad galėtų išdidžiai tarti, kad „esu Alfa“. Tad prireikė dar bemaž 50 milijonų metų, kad po truputį didėtų ir savyje užkurtų termobranduolinę reakciją, o aplink save skleistų šilumą bei po kažkiek laiko džiugintų mus kiekvieną dieną. Kas liko nepanaudota saulės susidarymui, nenuėjo veltui. Likusios medžiagos, taip pat veikiamos gravitacijos, aplink save pradėjo auginti masę (kelis centimetrus per metus), kol susiformavo pirmapradės planetos.

Po netikėto sustojimo mūsų pilotas jau apšildė variklius, tad vėl sėkmingai tęsiam kelionę, tik šįkart judam ne taip greit. Mūsų taikinys – Žemė. Aišku, kai prie jos prisiartinom, ji nebuvo panaši į žaliai mėlyną mūsų tėviškėlę. Planeta dar jauna, besispjaudanti lava, o jos veidą vis patranko pro šalį skrendantys meteorai. Vienas iš jų pasitaikė kaip reta didelis – apie 40 proc. Žemės masės – ir tekštelėjo į paviršių iš visos turimos jėgos. Per ilgą laiką iš atskilusių nuolaužų susiformavo mums gerai pažįstamas mėnulis, o Žemė po truputį atsigavo. Jos paviršius vėso, į planetos centrą grimzdo sunkieji elementai, sudarydami planetos branduolį. Ugnikalniams nerimso ir spjaudė didelius kiekius smalkių, anglies dvideginio, metano, vandens garų, sieros, ir kitų medžiagų, kurios kaupėsi žemės paviršiuje ir taip sudarė pradinę atmosferą, likusios paviršiuje uolienos – tvirtą pagrindą. Bet planeta vis dar nepriminė dabartinės savo išvaizdos – aplink tik išdžiūvusi dykuma, oras įkaitęs, dėl labai tankios atmosferos ir sukelto šiltnamio efekto. Verkiant reikia atgaivos. Tada dangus prakiuro. Milijonus metų ant paviršiaus lijo. Be perstojo. Milijoną metukų. Tad kitą kart nesiskųskit, kai kokia popietę palyja. Tas milžinškas kiekis vandens niekur nedingo. Jis suformavo pirmuosius vandenynus, o dėl pragariško klimato jame pradėjo dėtis keisti dalykai.

Mūsų pilotas meistriškai nutupdo raketą ant paviršiaus. Nuo šiandienos mus skiria viso labo tik 3,5 mlrd. metų. Išorinis pasaulis prisisunkęs metano, pavienio vandenilio, trupučio smalkių. Virš galvos oras įsielektrinęs. Žinoma, visur aplink telkšo didžiulis kiekis vandens, o dar pridėkim mūsų saulutės teikiamą ultravioletinę spinduliuotę. Visus šiuos komponentus sumetam į krūvą, palaukiam porą milijonų metelių ir voilà – ką tik vandenyje gimė gyvybė. Na, gal dar nelabai gyvybė. Tiksliau, tas pradinis dalykas, iš kurio atsiras gyvybė. Buvo taip. Trenkė žaibas ir perkūnas, vandenyje dėl tarp medžiagų vykstančių cheminių reakcijų, radosi polimerai, iš kurių palaipsniui kūrėsi pirmosios RNR. Po to, šitos gražuolės po lėtai keitiesi, kol atsirado DNR. Vėliau aplink ją pradėjo kurtis savitos struktūros dariniai – lipidai, atliekantys „apsauginio“ vaidmenį, kuris užtikrino saugų dalijimąsi. Tad šiai pirmajai ląstelei beliko tik smagiai aplink save gaminti kopijas. Aišku, buvo ir klaidų. Kaip ir visada, gyvybė iš jų mokėsi ir palikdavo tik tokius junginius, tokias ląstelių sudėtis, kurios galėtų gyvuoti. Tam ji turėjo marias laiko – milijardus metų, kol pavienės ląstelės jungėsi su kitomis, sudarydamos jau sudetingesnius organizmus, šie savo ruožtu buvo terpė pirmiesiems gyviems organizmams.

Pilotas rodo ženklus, kad mes pasiskubintume lipti į raketą. Jis spusteli greičio pedalą ir mes su vėjėliu nuskrendame dar 3,1 mlrd. metų į priekį. Mūsų raketos buvusią vietą , kaip ir kitur aplinkui, okupavo žali daugialąsčiai dumbliai. Šie pikantiški augaliukai savyje turi chlorofilo, kurio pagalbą iš atmosferos pasisaviną anglies dvideginį, o išpjauna deguonį. Jie patys nežinodami atvertė dar vieną evoliucijos puslapį. Palanki terpė leido besislapstantiems vandyne gyviams saugiai apgyvendinti sausumą. Žinoma, daug jų žuvo bandydami, bet evoliucija turi ir laiko ir išteklių, kad galėtų vis ir vis eksperimentuoti. Galiausiai jai pavyko, dabar ne tik vanduo, bet ir visa Žemės planeta tapo gyva.

Mūsų kolega pilotas žvilgteli į termometrą, kurio skalė kritiškai nukrito žemyn. Atšalus klimatui, jauna gyvybė patyrė pirmą rimtą išbandymą – per jį išnyko beveik visi vandenyje egzistavę organizmai, o sausuma neteko bemaž 80 proc. gyvybės. Bet tai buvo tik pradžia. Po to sekė vis nauji išbandymai. Jei ant galvos nukrisdavo koks meteoritas ar netyčia iš po žemių prabusdavo koks ugnikalnis, ar klimatas dėl kokių tik jam žinomų priežasčių sugalvodavo pasikeist, tik ką atsikūrusiai gyvybei iškildavo pavojus pražūti su visam, bet visos pastangos nueidavo perniek. Gyvybė yra per gaji, kad vienąkart davus jai gyvuoti, ji pražūtų. Tarkim, žinomiausias išnykimas: kai prieš 65 milijonus metų skrisdama pro šalį kometa netyčia užkabino Žemę ir išnaikino visus dinozaurus, iš po nuolaužų į paviršių išsikabarojo maži šiltakraujai padarai, kurie laikui bėgant vis didėjo, kol pradėjo viešpatauti visur. Kad ir kaip baisiai skambėtų, bet gal be visų tų katastrofų ir išnaikinimų, nebūtų mūsų pačių.

Erdvėlaivio vedlys vis nekantriai dairosi į savo laikrodį. Skuba žmogus, ko gero, reikalų turi, todėl jungia aukštesnę pavarą ir jau skuodžiam į netolimą ateitį. Dabar esam kažkur Afrikos platybėse. Laivas švelniai nusileidžia ant savanos žolės. Prieš mus ant medžio šakos tingiai dienas leidžia į bezdžiones panašūs gyvūnai. Taip, jūs teisingai pagalvojote, tai mūsų gerieji senieji proseneliai. Kol kas jie nesiruošia palikti savo saugios buveinės, ir ateitį mato pakilę porai metrų nuo žėmes. Deja, laikas bėga ir miškas pralaimi kovą savanai, tad mūsų giminaičiams nieko kito nebeliko, kaip tik ropštis iš medžių, ir pratinti savo kūnus judėti tvirtai ant dviejų kojų. Turbūt pirmiesiems nelabai pasisėkė, nes ant žemės jų tykojo daug pavojų, o nepaklusnūs kūnai tikrai nepadėjo pabėgti nuo plėšrūnų, tad mūsų „seneliams” teko išmokti slapstytis ar bent jau apsiginti nuo tykančių pavojų. Tam labai tiko iš akmens padaryti kirvukai, bei antgaliai. Palaipsniui protėviai išsikraustė iš gimtų Afrikos savanų, aplankydami vis naujas vietas, kol galiausiai mūsų buvo visur- nuo Australijos pakrančių iki Sibiro taigų. Tapom planetos valdovai, bet tai neįvyko taip staiga, kaip galėtų atrodyti. Gaudavom į kaulus nuo visų, dar pešdavomės tarpusavyje, tačiau tas nepaprastas smalsumas, baimės klysti nebuvimas, primityvus loginis mąstymas padėjo atsirasti ten, kur esame dabar.

Nors ant mūsų galvų nebekrito meteorai (kol kas) tarpusavio vaidai visais laikas po truputį retino mūsų gretas. Na, jei nekariaudavom, tai vis kas kokia liga užsikrėsdavo ir. žiūrėk, jau viena epidemija nusinešė „tik“ pusę Europos. Bent jau dabar sugebam pažaboti bakterijas ir virusus, kad šie nesukeltų pernelyg daug mirčių, čia pliusas, o su ginklų kontrole ir karų paskelbimais dar reiktų padirbėt, bet apskritai, galima sakyti, kad blogieji laikai jau praeityje.

Dabar pilotas mus išspyrė iš savo skraidyklės ir nurūko link horizonto. Nukeliavę tokia ilgą kelionę, nejučiom pradedam mąstyti, kaip mums pasisekė. Na, pažiūrėkim:

1. Kažkaip stebuklingu būdu susikūrė visata, o joje žvaigždės ir mūsų saulutė su savo sistema. Jei tą akimirką singuliarusis taškas nebūtų prikaupęs pakankamai energijos, nebūtų bumptelėjęs ir nebūtume atsiradę mes.
2. Jei saulė būtų nors kiek mažesnė, o Žemė bent 6 proc. toliau ar arčiau jos, gyvybė nebūtų galėjus užgimti. Arba turėtumėm keturias rankas. Mažiausiai.
3. Per tas visas katastrofas nesunaikino būtent tos rūšies, iš kurios mes palaipsniui išsivystėm.
4. Ir kaip mums pasisekė, kad protėviai buvo užsispyrę ir nebijojo rizikuoti savo gyvybėmis dėl kažko naujo ir kad tas protevis, iš kurio aš išsivysčiau, turėjo proto visą tai stebėti bei įsidemėti, o ne žūti.
Ir pagaliau 5. Mums velniškai pasisekė, kad esame čia ir dabar. Galiu drąsiai pasakyti, kad mumyse yra pirmųjų žvaigždžių neutronai, pirmosios Žemės dulkės, pirmieji vandens lašai ir pirmasis oro guršnis. O daugiau ir nieko nereikia. Gal tik nenuvilti tų protevių, dėl kurių esame čia.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bryson B. Trumpa istorija beveik apie viską. Vilnius; 2017
2. Astronomijos encikopedinis žodynas. Galaktika. [žiūrėta 2018- 02-03] Prieiga per internetą: http://astronomija.lt/enciklopedija/index.php/Galaktika
3. 7 mokslinės gyvybės atsiradimo teorijos ir 5 nemokslinės versijos. 2015. [žiūrėta 2018- 02-03] Prieiga per internetą: http://m.technologijos.lt/cat/1/article/S-48899

CREATIVE COMMONS LICENZIJA

This work is licensed under the Creative Commons Attribution-NonCommercial 4.0 International License. To view a copy of this license, visit http://creativecommons.org/licenses/by-nc/4.0/ or send a letter to Creative Commons, PO Box 1866, Mountain View, CA 94042, USA.

Ten ir atgal by Raimundas Blažys is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.