Kviečiame skaityti vienuoliktąjį konkurso darbą! Šis darbas varžosi mokinių kategorijoje.
Daugiau apie šį mokslo populiarinimo konkursą skaitykite ČIA.

Martyna Vertelkaitė

Situacijos simuliacija: geriau nei bet kokia kava ryte Jus pažadina „MES PRAMIEGOJOM!“. Drįstu sutikti – pradžia tikrai sklandi. Variantai lieka du: pasiduoti laiko tėkmei ir nebeskubėti (ak, na ir būta čia ko jaudintis!) ar gerokai pasiskubinti ir spėti. Atsakymas aiškus – pirmas variantas tenkina labiau, tačiau renkamės antrąjį. Jūs greitai apsirengiate, išsivalote dantis, lieka tik pasiimti reikiamus daiktus ir būsite pasiruošęs. Įsidėmėkite, kokius juos pasiimate: piniginė, automobilio rakteliai, namų raktai, vandens buteliukas, maistas, lauko rūbas, reikiami dokumentai ar knygos, higienos priemonės ir vaistai, jei tokių reikia. Ne, tai ne mįslė. Man visai neįdomu, kur su tokia manta keliautumėte, kur kas įdomiau tai, ką, Jūsų manymu, pasiimti pamiršote? Gerai apmąstykite, kas liko namuose. Galbūt ant batų dėžės, galbūt virtuvėje, tikrai kažkur netoliese. Bingo! Nė skelbimo kabinti nereikėjo, tai – Jūsų mobilusis. Vadinkite jį kaip tik širdis geidžia – šeštuoju pirštu, šeimos nariu, palydovu – visai nesvarbu, esmės ir fakto, kad išmanusis bičiulis jau seniai yra tapęs šeimos nariu, tai nekeičia. Geriau jau galvą pamesti nei telefoną namuose palikti, tiesa? Taigi, tęskime jau pradėtą istoriją. Jūs budriai situacijoje išsisukote ir paliktą daiktą susigrąžinote. Valio! Jis jau kišenėje. Kadangi istorijoje paminėjus žodį „darbas“ skaitymas nedelsiant baigtųsi, paaiškėja, kad vykstate į senelio jubiliejų. Pirmąsias valandas iš pagarbos judošių laikote kišenėje, tačiau vos tik svečių žvilgsniams apspangus nuo maisto ir žmonių gausybės jis jau ir vėl jūsų rankose. Nekaltinam nekaltinam, jis pats kaip vibravo, kaip gundė, kaip prašė būti paimamas glėbin! Ganėtinai liūdna tik tai, kad tarp senelio jubiliejaus ir kitų veiklų nedaug kas skiriasi. Na, pavyzdžiui, darbe ar mokykloje kartais būna taip nuobodu, kad net ir tos laimės valandėlės ar apspangusių akių tykoti nereikia – atsisėdi atokiau ir kelionė prasideda. Galbūt ir nukenčia produktyvumas ar vienas kitas pėstysis, einantis per perėją, viena kita studijų ir mokyklinės ugdymo programos tema, bet juk dėl to pasaulis nesugriūva. Tik pirmojo sektoriaus darbuotojai žmoniją išmaitinti ima žuvelėmis, pagautomis plačiuosiuose interneto vandenyse, antrojo sektoriaus atstovai namus renčia statydami vienas ant kito blokelius bei šaudydami vienodos spalvos burbuliukus, o trečiojo ūkio sektoriaus sergėtojai išvis gali sau leisti tiesiog nebeatsiliepti telefonu, kai šiems skambina jau nuo naršymo internete pavargę bendraminčiai. Tokiu atveju vaikai mokyklose kontrolinius ar rašinius galės rašyti poromis (moksleivis + telefonas). Va tai tau, kokie puikūs specialistai bus ateities daktarai! Taigi, išvada daug proto nereikalauja – jei telefonai mūsų rankose ir toliau jausis kaip namuose, vargu, ar tik neteks funkcijos „atsakyti žinute“ patobulinti jau sugeneruotų atsakymų sąrašą papildant nauja, dar nematyta, tačiau labai aktualia „šiuo metu negaliu kalbėti, naršau“ sąranka. Vaizdas džiugina akį – žmonių gretose nematyti jokių konformizmo užuomazgų, jokio supanašėjimo, o ką jau kalbėti apie tik košmaruose regimos antiutopijos virsmą realybe.

Na, deja, straipsniai – tai ne pasakos, kurių pabaigose įvairaus plauko princai veda dar įvairesnio plauko princeses. Tai juo labiau ir ne trumpučiai „Facebook“ video apie subraižytus automobilius, kuriuos nuo brangaus remonto gelbsti ir laimingą pabaigą žada nebrangūs, purškiamuoju principu parduodami skysčiai (neapsigaukite! Nieko bendro su machinacija!) Lyginant su pastaruoju pavyzdžiu, ko gero, ir šis straipsnis galėtų būti vadinamas machinacija, mat jis visai nepateikia jokių realių sprendimo būdų, kaip galima būtų žmoniją išgelbėti iš negailestingų socialinių tinklų nasrų. Beprasmybė!

– Apgailestauju, perskambinsiu vėliau – ką tik gavote žinutę iš laiką bei gyvenimą atimančios priklausomybės nuo socialinių tinklų gydymo sėkmės formulės.

Ha ha, matyt pati darbo valandomis akis į mobilųjį panardinusi sėdi. Taip ir dirba žmonės šiais laikais… Iš tiesų, norime mes to ar ne, tiesiog teks pripažinti, kad ši greitai plintanti lėtinė liga glūdi visai ne išorėje, o mūsų pačių viduje.

Priklausomybė nuo ekranų – kodėl ji egzistuoja?
Ši, palyginus, ne taip jau ir seniai žmoniją kamuoti ėmusi priklausomybė neatsirado per naktį, o ir kaltinti negalima būtų vien nekaltų mobiliųjų įrenginių, o ypač – telefonų. Kuo jie taip nusidėjo? Be abejo, įvairi jų pasiūla ir gamintojų siūlomos naujovės gerokai skatina žmonių vartotojiškumą, tačiau tai – visai kita kalba. Didžiausia grėsmę šiame magiškame rate kelia socialinių tinklų programos, tokios kaip „Facebook“, „Instagram“, „Tik tok“, „Youtube, „Pinterest“ ir daugybė kitų gigančių. Telefonas, kompiuteris ar kiti įrenginiai čia atlieka tik naudojimosi įrankio vaidmenį. Tai visai kaip kokia bankinė kortelė – įrankis naudotis pinigais. Nesunku pastebėti, kad visą mobiliųjų įrenginių, o ypač ir programėlių visumą sieja gamintojų apmastytas patogus naudojimasis – norimą veiksmą nesunku atlikti vos vienu spustelėjimu. Kadangi nemaža žmonių dalis šiomis dienomis nėra patenkinti savo emocine būkle, programų kūrėjams visai nesunku nuginkluoti žmogaus gebėjimą atsispirti laiko leidimo naršant internete pagundai, kuri, neretai, dar būna ir apmokestinama. Pavyzdžiui, beveik kiekvienas žaidimas yra pagrįstas azartą kurstančia pateiktimi – ko ne kiekvienas jų turi lygius, kuriuos įveikęs žmogus jaučiasi geriau, tačiau šiems sunkėjant – priešingai, tad yra labiau linkęs papildomai investuoti į mandresnę ir pergalę labiau garantuojančią amuniciją. Labai panašus pavyzdys yra ir pačios paprasčiausios programos, skirtos komunikacijai, montavimui ar tiesiog vietinės reikšmės žmonių stebėjimui – visos jos turi naujinimus, su kuriais ant balto žirgo atjoja jau ir apmokestintos naujos, o kartais ir jau buvusios funkcijos. Taigi, viso labo tai tėra prašmatnus žongliravimas su žmogaus jausmais, o šiame cirke klounas – pats talentingiausias. Kalbant apie emocijas, socialinių tinklų aplinka veikia tarsi portalas. Vaikams – iš „neturiu ką veikti“, o vyresniesiems iš „noriu pabėgti nuo realybės“ pasaulio į vieną, bendrą, dopaminą stimuliuojančią aplinką. Taip nutinka todėl, kad įvairiose platformose regimas, dažnai ir realybės neatitinkantis, gerokai pagražintas reiškinys nereikalauja proceso metu mąstyti, taigi mažina stresą bei susikaupusią įtampą.

Socialiniai tinklai yra sukurti taip, kad nuolat teiktų mažus atlygius, tokius kaip surinktas patiktukų skaičius, komentarai, dalijimasis turiniu ir žinutės. Kiekvieną kartą, kai tokios reakcijos pasiekia socialinio turinio savininkus, smegenys išskiria dopaminą – malonumo ir atlygio hormoną. Priklausomybę kursto ir nenuspėjamumo jausmas, juk išties labai įdomu, kokią naują dramą ar konfliktą šiandien vėl iškrės visuomenei gerai pažįstami veidai! Kaip bebūtų keista, netgi tokiais atvejais, kai žmogaus gyvenime vyrauja chaosas, disciplinos paieškų objektu gali tapti socialinė medija – visų mobiliajame esančių programėlių turinys tampa tarsi atsakomybė, tarytum kokie vaikai ar šeimos ūkis, kurį reikia prižiūrėti, patikrinti, kaip jam sekasi, padaryti jame tvarką ar kaip kokiame darže tiesiog piktžoles išravėti. Taigi, šių platformų suteikiamas poilsis yra žalingas, o ypač liūdina tai, kad ir prieinamas jis yra bet kuriuo paros metu (persižegnokime, nemiga jau čia).

Akis atverti padeda tik realybė, pavyzdžiui, lengvai kiekviename telefone pasiekiamas valandų, praleistų naršant, skaičiaus palyginimas su laiku, praleistu kartu su šeima. Žinoma, pasirinkimas ar klausytis nuolaidos kodukų ir stebėti Jums nepažįstamo žmogaus gyvenimą , ar kurti išliekamąją vertę turinčius prisiminimus su brangiais žmonėmis – tikras skonio reikalas. Po šimts perkūnėlių, dar ir koks skonio reikalas! Jumis dėta, aš neabejotinai tik žiūrėčiau ir žiūrėčiau dieną naktį vaizdinę medžiagą, kaip su vienu varganu kremuku galima išsigydyti veido odos ligas, ir kaip vieni milteliai dalimis išrinktą automobilį gali vėl paversti tikru bolidu.

Panašu, Jums skambina. Negalite atsiliepti?
„Aš pakeliui.“
„Ar galiu perskambinti vėliau?“
„Atsiprašau, šiuo metu negaliu kalbėti“
„Atsiprašau, perskambinsiu vėliau. Naršau.“
Pasirinkimas Jūsų rankose!