Mokslo sriubos žurnalistė Adrija Kerbelytė.

Genetiškai modifikuoti organizmai, tai organizmai, kurių genetinė medžiaga buvo pakeista genų inžinerijos būdu, taip suteikiant jiems tam tikras savybes, pavyzdžiui, didesnį atsparumą kenkėjams. Trumpinys „GMO“ vis plačiau sutinkamas ir Europoje, ir jau kelis dešimtmečius plačiai girdimos diskusijos apie šios technologijos naudą ir galimas rizikas. „GMO produktų neišvengiamai daugės ir mūsų parduotuvių lentynose“, – teigia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas.

Ar Lietuvoje yra vykdoma genų inžinerija?

Kai kurios laboratorijos atlieka tokius tyrimus, tačiau kol kas nėra kuriami produktai, kurie galėtų būti išleidžiami į aplinką. Taigi, kol kas tai daugiau teoriniai tyrimai. Tiesa, kartais tam tikrų baltymų gamybai tokie augalai panaudojami, bet žemės ūkyje, ūkininkavimo sistemose – ne.

O kokia situacija yra Europoje?

Visoje Europos Sąjungoje yra tik dvi šalys, kurios augina genetiškai modifikuotus augalus – Ispanija ir Portugalija. Taip susiklostė, kad visos kitos Europos Sąjungos šalys to nedaro. Dabar situacija šiek tiek keičiasi su Jungtine Karalyste. Jungtinė Karalystė išstojus iš Europos Sąjungos, peržiūrinėja savo įstatymus, atlieka eksperimentus ir planuoja auginti, galbūt, ne genetiškai modifikuotus, bet genetiškai redaguotus augalus.

Kiek mūsų maisto parduotuvėse yra parduodama produktų su GMO? Kokie tai produktai?

Man nepasisekė surasti oficialaus sąrašo, kuriame tokie produktai būtų surašyti, bet į ES tokie produktai dažniausiai patenka iš Pietų Amerikos šalių. Daugiausia tokių produktų yra sojų rupiniai, naudojami pašarų gamyboje. Taip pat aliejai ir produktai, turintys savo sudėtyje aliejaus. Ypač kalbame apie sojų ir rapsų aliejų, nes tai produktai dažniausiai išgaunami iš GMO augalų. Tačiau, kokie tiksliai tie produktai aš neseku. Autoritetingos institucijos Europoje sako, kad šie produktai visiškai nesiskiria nuo įprastinių ir yra saugūs vartoti. Aš pasitikiu jų nuomone. Parduotuvėse dažnai pastebiu ant produktų didelėmis raidėmis pažymėtų užrašų „be GMO“, tai, turbūt, galima daryti išvadą, kad tai tik viena iš marketingo priemonių, siekianti padidinti prekės patrauklumą.

Kaip manote, o kodėl toks prierašas, „be GMO“, skatina vartotojus rinktis tokius produktus?

Visuomenėje sklando įvairių mitų apie GMO, gal net istoriškai susiklostė, kad Europoje susiformavo plati nuomonė, kad genetiškai modifikuoti produktai yra kažkuo prastesni. Labai sunku įvardyti, kodėl tokia nuomonė susidarė ir kodėl ji iki šiol gaji. Manau, kad būtent tai ir trukdo į rinką skverbtis naujos kartos technologijoms ir produktams, kurie gali pasižymėti geresnėmis savybėmis. Prie to, turbūt, iš dalies prisidėjo ir tai, kad Europos Sąjunga priėmė labai griežtus GMO reguliavimo įstatymus, norėdama apsaugoti ne tik aplinką, bet ir Europos rinką. Na, ir tai, savaime žmonėms sukelia įtarimų, nes jie mano, kad jeigu tai griežtai reguliuojama, greičiausiai slėpti yra ką.

O kodėl tai taip griežtai reguliuojama sritis?

ES yra tokioje situacijoje, kurioje reikia suderinti labai daug šalių nuomonių sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus ir čia buvo pasirinktas atsargiausias ir saugiausias kelias. Bet vėlgi, turime pabrėžti, kad šie įstatymai GMO produktais nedraudžia prekiauti, o tik juos auginti. Tokie produktai yra ir mūsų parduotuvėse ir ant pietų stalo. Iš vienos pusės mums yra sakoma, kad šie produktai yra saugūs vartoti ir niekuo nuo įprastinių nesiskiria, tačiau tuo pat metu mes juos bijome įsileisti į savo aplinką ir pradėti auginti.

Ar gyvūno, kuris yra maitinamas GMO, mėsa skiriasi nuo gyvūno, kuris yra maitinamas organika?

Atlikta daugybė tyrimų, ir vis dėlto nepavyko nustatyti kažkokių didelių skirtumų tarp GMO ir ekologiškų produktų. Žinoma, jeigu gyvulių pašaruose yra kažkokių cheminių medžiagų likučių, jie gali persikelti į mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų sudėtį, tačiau tai yra griežtai kontroliuojama ir reguliuojama – nei pašarai, nei žmogui vartoti skirti produktai negali turėti didelio kiekio šių medžiagų. Yra institucijos, kurios nustato tam tikras ribas, siekia, kad tokios prekės nepatektų į prekybą. Manau, kad galime pasitikėti tokių institucijų darbu.

Svarbu paminėti, kad visišką, šimtaprocentinį grynumą yra be galo sunku užtikrinti. Pasaulyje labai daug auginama genetiškai modifikuotų augalų – paskaičiuota, kad per 30 metų, kai yra auginama GMO, bendrą jų auginimo plotą sudaro 3 mlrd. hektarų viso pasaulio žemės ūkio. Tai didžiuliai plotai, todėl sunku pilnai visiškai apsaugoti rinką, kad kažkas nesusimaišytų, netyčia nepakliūtų. Todėl bet kokiems gaminamiems produktams yra ES leistinas nuokrypis iki 0,9 proc.

Kokios yra rizikos naudojant GMO produktus? Kaip mokslininkai užtikrina GMO saugumą?

Na, genetiškai modifikuoti organizmai yra labai platus terminas, labai priklauso nuo to, kas yra genetiškai modifikuota ir koks to panaudojimo būdas. Dabar pasaulyje yra paplitusios dviejų rūšių modifikacijos – augalams įvedamas genas, kuris suteikia atsparumą nuo kenkėjų – būtent taip augalas apsisaugo nuo žaladarių. Manau, kad tokie produktai yra saugesni naudojimui, nes jiems reikia mažiau sintetinių priemonių ir pesticidų. Kitas dalykas – atsparumas herbicidams, dažniausiai glifosatams (populiariai vadinama „Roundup“), kuris leidžia kontroliuoti piktžoles. Manyčiau, kad šios dvi modifikacijos nėra grėsmę keliančios patiems vartotojams, todėl ir buvo išleistos į rinką nes yra pripažintos saugiomis. Tačiau Europoje dėl susiklosčiusios situacijos, politinių tikslų jie visuomenėje priimti nebuvo. ES susitarė, kad jie auginami nebus išskyrus Ispaniją ir Portugaliją.

Šiuo metu Europos Parlamente yra aktyviai diskutuojama dėl genomų redagavimo technologijos. Ar galite papasakoti kas tai?

Tai nauja technologija, sukurta prieš dešimtmetį. Prie jos sukūrimo prisidėjo ir mūsų šalies mokslininkai. Štai, prof. Virginijaus Šikšnio ir jo komandos pasiekimai, atradimai leido šią technologiją išplėtoti ir ji šiuo metu yra viena sparčiausiai besivystančių genetiniuose tyrimuose ir naujų produktų kūrime. Nuo genetinio modifikavimo skiriasi tuo, kad jeigu genetinio modifikavimo metu į augalą ar kitą organizmą yra įdedamas, įnešamas kitas genas ar genų grupė, tai genetinio redagavimo metu yra naudojami molekuliniai įrankiai, kurie leidžia koreguoti genomo seką be svetimos DNR įterpimo. Mutacijos genomuose vyksta atsitiktinai ir neprognozuojamose genomo vietose. Todėl augalų selekcininkai turi testuoti didžiules augalų populiacijas, kad aptiktų retus pakitimus, kurie būtų naudingi žemdirbystės sistemose. O genų redagavimas leidžia indukuoti panašias į natūralias mutacijas, bet tiksliose genomo vietose ir taip kryptingai vykdant mutagenezę, kurti naujus augalus, kurių pakitimai nesiskirtų nuo natūraliai aptinkamų.

Kokią prognozuojate šios technologijos ateitį?

Technologijos ateitis labai priklausys nuo to, kokius įstatymus priims EP ir Europos Komisija. Šis procesas yra įsibėgėjęs. Šių metų pradžioje vyko balsavimas ir iš esmės dauguma parlamentarų pasisakė už šią technologiją. Jeigu šis įstatymas bus galutinai priimtas ir atsivers tokia galimybė, manau, rinkoje išvysime daug tokių produktų. Tačiau net jeigu EP ir nepritars, kitose pasaulio šalyse (JAV, Japonija) tokie produktai jau yra tiekiami į rinką. Taigi, vienokiu ar kitokiu būdu, šie produktai vis tiek pasieks Europos rinką – klausimas, tik ar mūsų mokslininkai galės laisvai juos kurti ir testuoti lauko sąlygomis ir perduoti gamybai.

Ar manote, kad šių produktų stigma bus mažesnė ir jie bus labiau priimtini plačiajai visuomenei?

Iš tikrųjų, apklausos atliktos tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje sako, kad tokie nedideli genomo pakeitimai yra daug labiau priimtini, ypač jeigu šitų produktų nauda bus jaučiama ne tik gamintojams ir augintojams, bet ir pačiam vartotojui (t. y. bus juntamas palankesnis poveikis sveikatai ir aplinkai).

Kol kas planuojama, kad tokie augalai neturėtų būti auginami ekologiškose sistemose. Tai šiuo metu itin opus klausimas Europos Parlamente. Mano, kaip mokslininko, nuomonė priešinga – mes turėtume ieškoti augalų, kurie būtų atsparesni visokioms gamtos sąlygoms ir genetiškai redaguoti augalai kaip tik tiktų ekologinės gamybos sistemoms. Taip galėtume tikrinti jų atsparumą ligoms, kenkėjams ir klimato sąlygoms, kurios tik dar labiau keisis esant dabartinei klimato situacijai.

Kokie yra naujausi genų inžinerijos pasiekimai GMO srityje? Kur matomas didžiausias progresas?

Pastaruoju metu labai daug įmonių yra susikoncentravusios į dirbtinės mėsos gaminimą. Čia yra kelios kryptys – viena yra naudoti augalines žaliavas mėsos pakaitalams kurti, o kita, kada kai mėsa išauginta laboratorijoje iš gyvūninės (nebūtinai gyvūno, gali būti ir mikroorganizmo) ląstelės. Tos ląstelės kultivuojamos ir užauginami mėsos pakaitalai. Tokioms sistemoms labai pasitarnaus ir dabar jau pasitarnauja, genetinis redagavimas, nes tai kontroliuojama sistema ir naudojantis ja, galima redaguoti ląsteles pagal poreikį, išlaikant jų genetines savybes.

Politikų tarpe atsiranda skirtingų nuomonių. Štai, prieš metus Italijos vyriausybė uždraudė savo mokslininkams atlikti tokius eksperimentus ir tiekti dirbtinės mėsos produktus. Nemanau, kad tai išmintingas sprendimas, kuris, turbūt, turi ir teisinių trūkumų. Bent aš jau dabar galiu teigti, kad šių produktų vartotojai bus jau naujos kartos vartotojai ir jiems genų redagavimas, tikėtina, bus labiau priimtinas.

Ar ateityje galima bus nusipirkti genetiškai modifikuotos mėsos ir žuvies?

JAV jau galima nusipirkti GMO lašišos. Ji pasižymi daug greitesniu augimu, užsiaugina didesnę masę ir yra auginama uždaruose vandens telkiniuose. Ji jau randa savo vartotoją, manau, tai greitu metu pasieks ir Europos rinką.

Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad vartotojams yra labai svarbi produkto kaina, svarbu, kad produktas būtų kokybiškas ir būtų saugus aplinkai. Mums yra svarbu surasti tą balansą, kad GMO maistas būtų gaminamas geriau, ekologiškiau ir už patrauklią vartotojui kainą.

Kokią prognozuojate ateitį GMO plėtrai?

Kaip jau minėjau, viskas labai priklausys nuo politinių sprendimų. GMO produktų neišvengiamai daugės mūsų lentynose. Bet ar juos galėsime auginti, priklausys nuo politikų ir nuo visuomenės. Na, o genetiškai redaguoti produktai išsiskiria savybe, kad jų neįmanoma atskirti nuo įprastinių produktų, todėl rinkos reguliavimas praktiškai neįmanomas ir būtų ypatingai sudėtingas. Vis dėlto, manau, kad šie genetiškai redaguoti produktai skverbsis į Europos rinką, nes kitų šalių rinkose jie jau randa savo nišą.

Tiesa ta, kad Europa yra išsikėlus ambicingus tikslus ir tikrai nenoriu sakyti, kad būtent ši technologija išspręs visas mūsų problemas – toli gražu ne, bet derinant ją su kitomis technologijomis, ji gali užtikrinti tvaresnę maisto, žemės ūkio ir aplinkos ateitį.