Pirmą kartą 1944 m. jie buvo pastebėti amerikiečių mokslininkės Barbaros McClintock. Tirdama kukurūzus ji iškėlė hipotezę, kad mozaikinę išvaizdą kukurūzų burbuolės greičiausiai įgauna dėl tam tikrų DNR fragmentų, kurie keičia savo vietą DNR. Kiti mokslininkai į tokią teoriją dar gana ilgai žiūrėjo skeptiškai. Visgi, kai judantys DNR fragmentai buvo aptikti ir bakterijose, 1983 m. B. McClintock už savo tyrimus buvo apdovanota Nobelio premija.

B. McClintock apibrėžtos DNR sekos seniau buvo vadinamos šokinėjančiais genais, o šiandien yra žinomos kaip transpozonai arba judrieji genomo elementai. Jie yra aptinkami beveik visuose gyvuose organizmuose.

Be to, palyginus su įprastais genais, kurie užima vos 2 proc. mūsų DNR, judriųjų genomo elementų priskaičiuojama apie 50 proc.

VU GMC laborantė, biologė tyrėja Rimante Žedaveinytė papasakojo, kad tokie savaime išsikerpantys arba nusikopijuojantys ir į kitą vietą įsiterpiantys DNR fragmentai gali būti praeities virusų ar panašių žmogų infekavusių organizmų, o taip pat genų, kurie evoliucijos eigoje tapo nebereikalingi, liekanos.

Transpozonų judėjimo pasekmes R. Žedaveinytė įvardija taip: „Tai duoda tam tikrą pranašumą evoliucijos perspektyvoje. Tai todėl, kad kiekvienas genomo judėjimas iš esmės gali lemti 3 efektus: tai gali būti neigiamas poveikis, neutralus poveikis arba teigiamas poveikis“.

Teigiamas genomo dinamiškumo efektas žmonėms – imuniteto formavimasis, bakterijoms – atsparumo antibiotikams išvystymas. Tuo tarpu neigiami efektai žmonėms yra sietini su kai kuriais vėžio tipais, neurodegeneracinėmis ligomis, kraujo liga hemofilija.

Visgi, nepaisant šių žinių, judrieji genomo elementai vis dar yra apgaupti daugelių neįmintų mįslių.

Apie visa tai „Mokslo sriubos“ tinklalaidėje „Šokinėjančių genų paslaptys“:

Tapkite Mokslo sriubos rėmėjais: https://contribee.com/mokslo-sriuba