79-aisiais mūsų eros metais Romos imperijoje šalia Pompėjos išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis. Dulkių ir uolienų debesis pakilo į maždaug trisdešimties kilometrų aukštį, ant miesto krito uolienų gabaliukai, o pelenai užtemdė Saulę. Plinijaus jaunesniojo laiške rašoma, kad tuo metu visur kitur buvo šviesu, bet prie Vezuvijaus tvyrojo tamsa, kuri buvo juodesnė už tamsiausią naktį.

Įdomu, kad patys Pompėjos gyventojai nežinojo, jog gyvena prie ugnikalnio, nors Antikos filosofai Vezuvijų buvo aprašę kaip ugnies kalną. „Iki tol nieks nebuvo matęs tokio ugnikalnio išsiveržimo, kai didelis uolienų stulpas pakyla į orą. Tik 1944-aisiais, paskutinį kartą išsiveržus Vezuvijui, žmonės nufilmavo ir stebėjo tokį reiškinį.“ – sako geologas dokt. Simonas Saarmaan.

Ar šalia ugnikalnio buve žmonės galėjo išsigelbėti? Kaip vyko ši katastrofa? Apie istorinį įvykį pasakoja VU geologas prof. Andrejus Spiridonovas, Gamtos tyrimų centro geologė dr. Gražina Skridlaitė, geologas dokt. Simonas Saarmaan ir VU psichologė dr. Vita Mikuličiūtė.

Kviečiame žiūrėti laidos „Mokslo sriuba“ įrašą:

Naujausios „Mokslo sriubos“ laidos – šeštadieniais 13:30 val. per LRT Plius ir LRT.LT.