Viktorija Tauraitė

Nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, tautybės ir kitų aspektų žmonija nuolatos siekia laimės įvairiuose kontekstuose. Laimės paieškos darbinėje sferoje: dažnu atveju darbas mums yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir savirealizacijos erdvė, kurioje norime būti pastebėti, įvertinti, paskatinti – jausti pilnavertišką pasitenkinimą darbu, t. y. būti laimingais darbe. Tačiau tuo laimės paieškos neapsiriboja. Laimės ieškome ir asmeniniame gyvenime: dažnai siekiame gyventi pagal visuomenės primestus standartus, susirandant mylimąjį (-ąją), sukuriant šeimą ir susilaukiant vaikų. Žinoma, prie viso to dar svarbūs yra asmeniniai ryšiai su giminaičiais, draugais ir kitais artimais žmonėmis. Viena vertus, bandome rasti laimę, kuri yra paremta visuomenės socialinių dogmų. Antra vertus, kiekvienas dažnai siekiame individualizuotai priimti atitinkamus gyvenimo sprendimus, siekiant atrasti asmeninę laimę: žengti dalinai nepramintu gyvenimo keliu, ieškant pilnavertės laimės asmeniniame gyvenime. Taigi socialiniame gyvenime dažnai kiekvienas siekiame laimės tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Kadangi nėra vienos ir aiškios formulės, kaip šį tikslą reikia pasiekti, tai kiekvienas priimame savarankiškus sprendimus. Visgi, mokslas ir mokslinės teorijos gali būti įpintos ir į tokį socialinį reiškinį kaip laimė. Viena iš disciplinų, kurioje yra tiriamas laimės reiškinys yra laimės ekonomika.

Laime kaip reiškiniu buvo susidomėta jau priešistorės ir senovės laikais, filosofinėje Aristotelio plotmėje. Akivaizdu, kad šiuo reiškiniu yra domimasi ir šiandieninėje visuomenėje. Visgi, pastebima, kad laimės reiškinio samprata kinta priklausomai nuo istorinio laikmečio, ekonominių, socialinių aplinkybių. Pavyzdžiui, viduramžiais laimės koncepcijoje buvo svarbus religinis motyvas, naujausiais laikais – sutelkiamas dėmesys į laimės pojūčio galimybę ne tik Danguje, bet ir Žemėje, o šiame amžiuje pabrėžiama laimės ekonomikos disciplina, pripažįstant, jog laimė gali būti išmatuojama kiekybiškai. Akivaizdu, kad laimės vystymosi procesas vyksta ir šiandien bei vyks rytoj, bet kaipgi laimę reikėtų suvokti / apibrėžti, pasitelkiant mokslą?

Remiantis K. Galay (2007), G. Navaičiu, V. Gaidžiu (2016) ir kitais autoriais, pagrindinė laimės ekonomikos mintis yra susijusi su nematerialinių tikslų iškėlimu aukščiau materialinių tikslų: bendroji nacionalinė laimė turėtų būti pirmo, o pajamos, bendrasis vidaus produktas ir pan. – antro prioriteto tikslas. Kitaip sakant, laimė svarbiau už pinigus.

Laimės ekonomikoje laimingi gyventojai yra ekonominė ir socialinė vertybė (Navaitis, 2013). Remiantis E. Diener, M. E. P. Seligman (2002), E. Diener, R. Biswas-Diener (2008) ir kitais tyrėjais, tai yra susiję su tuo, kad laimingas žmogus yra labiau pripažįstamas aplinkinių, jis trykšta optimizmu, pasitiki savimi, džiaugiasi ir vertina pilnavertiškus asmeninius santykius, neturi (arba turi nežymių) sveikatos sutrikimų ir gyvena ilgiau, lyginant su nelaimingu žmogumi.

Visuotinės laimės svarba – dar vienas elementas, apibūdinantis laimės ekonomikos principines idėjas. Pasak K. Galay (2007), laimės ekonomikoje svarbi visuotinės laimės idėja: asmeninė laimė yra svarbi, tačiau didesnis rezultatas yra pasiekiamas, kai yra laiminga visuomenė. Manytina, kad pavienis asmuo negali būti visapusiškai laimingas, jeigu bendrai visuomenė yra nelaiminga ir chaotiška. Šiuo atveju tampa tikslinga ir prasminga analizuoti laimę ne individualiame lygmenyje, bet šalies mastu (Diener ir kt., 2000).

Įdomus požiūrio kampas yra tai, kad laimės pojūtis gali būti nulemtas genetiškai. Ši idėja XXI a. yra ypač populiari. D. Sgroi ir kt. (2017) išsiaiškina, kad egzistuoja laimės genas, kuris turi įtakos laimės lygiui. Kita vertus, J. E. De Neve ir kt. (2012) pabrėžia, kad nėra vieno unikalaus laimės geno. Galima kaip tam tikrų genų samplaika, nulemianti laimę. Visgi, genetika pilnai nėra atsakinga už asmens laimės pojūtį. Mokslininkai nurodo, kad genetinė variacija paaiškina apie 33 procentus individualios laimės kitimo trajektorijos. Vis dėlto, pasak K. Karalevičiūtės (2019) laimę lemia ne tik genai, apie 40 proc. laimės lygis gali būti nulemtas pačio asmens. Kita vertus, A. Furnham, H. Cheng (2000) paneigia faktą, kad laimingumą lemia laimės genai. Nors laimės pojūtis dalinai gali būti nulemtas genetikos, tačiau pagrindinį vaidmenį šiuo atveju vaidina pats asmuo, kuris turi galimybę susikurti savo individualią laimę.

Laimės ekonomikoje yra svarbi ateities kartų laimė ir laimingų visuomenių tarpusavio darna. Kitaip sakant, vienos visuomenės laimė negali turėti neigiamos įtakos kitos visuomenės laimei. Priešingu atveju tokio pobūdžio laimė negali būti priskiriama laimės sampratai ekonomikoje.

Laimės ekonomikoje yra aktualus laimės tyrimų pritaikomumas. Remiantis B. S. Frey, A. Stutzer (2002), A. Plagnol (2010) ir kitais autoriais, galima teigti, kad šis pritaikomumo aspektas yra susijęs su tuo, kad laimės ekonomikoje galima tiesiogiai išmatuoti, įvertinti asmenų laimę dažniausiai naudojant anketines apklausas. Apklausoje dažnai pakanka pateikti vienintelį panašaus pobūdžio klausimą: „Atsižvelgę į visas aplinkybes, įvertinkite savo laimę (bendrą gyvenimą) septynbalėje / dešimtbalėje skalėje“.

Laimės ekonomikos tyrimų pritaikomumo mastas yra platus. Pasak G. MacKerron (2012), laimės ekonomikos tyrimai gali suteikti naudingos informacijos apie pajamas ir turtus; darbą ir laiko panaudojimą; požiūrius ir įsitikinimus; ekonominę ir politinę aplinką. Remiantis R. Di Tella, R. MacCulloch (2006) šios srities tyrimai taip pat gali būti naudingi, siekiant pažinti įvairias gyventojų socialines, demografines ir kitų kategorijų asmenų grupes. Pabrėžtina ir tai, kad laimės ekonomikos tyrimai gali būti naudingi ekonominės politikos kontekste valdžios atstovams priimant atitinkamus sprendimus, įstatymus; formuojant politinę strategiją ir pan. (Di Tella, MacCulloch, 2006; Coyne, Boettke, 2006; Atherton, 2012 ir kt.).

Taigi laimės ekonomika yra disciplina, kurioje pagrindinis dėmesys yra skiriamas ne materialiniam tikslui – laimei. Šioje mokslo šakoje laimė yra svarbi, nes laimingi gyventojai yra ekonominės ir socialinės vertybės, kuriantys didesnę pridėtinę vertę bei formuojantys visuomenės laimės idėjos realizavimą. Nors yra siekiama darnos ir harmonijos tarp skirtingų visuomenių, tačiau yra koncentruojamasi į ilgalaikius tikslus, kurių centrine ašimi tampa ateities kartų laimė. Ir svarbiausia – laimės ekonomikoje laimė nėra tik filosofinio pobūdžio objektas, bet reiškinys, kuris gali būti įvertintas, kiekybiškai išmatuojamas, o rezultatai atitinkamai pritaikomi visuomenės laimės didinimui.

Literatūros sąrašas

1. Atherton, J. (2012). Happiness and Religious Capital: Expanding Economic and Related Discourses. Homo Oeconomicus, 29(1), 13–24.
2. Coyne, C. J., Boettke, P. J. (2006). Economics and happiness research: Insights from Austrian and public choice economics. Prieiga per internetą: <http://www.ccoyne.com/happiness_and_economics.pdf>, (prisijungta 2022 03 12).
3. De Neve, J. E., Christakis, N. A., Fowler, J. H., Frey, B. S. (2012). Genes, economics, and happiness. Journal of Neuroscience, Psychology, and Economics, 5(4), 1–27. doi: 10.1037/a0030292.
4. Di Tella, R., MacCulloch, R. (2006). Some Uses of Happiness Data in Economics. Journal Of Economic Perspectives, 20(1), 25–46.
5. Diener, E., Biswas-Diener, R. (2008). The science of optimal happiness. Boston: Blackwell.
6. Diener, E., Scollon, C. N., Oishi, S., Dzokoto, V., Suh, M. E. (2000). Positivity and the construction of life satisfaction judgments: Global happiness is not the sum of its parts. Journal of happiness studies, 1(2), 159–176. doi: 10.1023/A:1010031813405
7. Diener, E., Seligman, M. E. P. (2002). Very happy people. Psychological Science, 13(1), 81–84. doi: 10.1111/1467-9280.00415
8. Frey, B. S., Stutzer, A. (2002). What Can Economists Learn from Happiness Research? Journal Of Economic Literature, 40(2), 402–435.
9. Furnham, A., Cheng, H. (2000). Lay Theories Of Happiness, Journal of happiness studies, 1(2), 227–246.
10. Galay, K. (2007). Patterns of Time Use and Happiness in Bhutan: Is There a Relationship Between the Two? Working Paper, No. 432.
11. Karalevičiūtė, K. (2019). Tas saldus žodis laimė. Žurnalas „Laimė“, 18–21.
12. MacKerron, G. (2012). Happiness Economics From 35 000 Feet. Journal of Economic Surveys, 26(4), 705–735. doi: 10.1111/j.1467-6419.2010.00672.x
13. Navaitis, G. (2013). Laimės ekonomikos ir felicitarinės politikos perspektyva Lietuvoje. Socialinis darbas, 12(1), 21–32.
14. Navaitis, G., Gaidys, V. (2016). Laimės ekonomikos nuostatų sklaida Lietuvos visuomenėje. Filosofija. Sociologija, 27(2), 125–131.
15. Plagnol, A. (2010). Subjective Well-Being over the Life Course: Conceptualizations and Evaluations. Social Research, 77(2), 749–768.
16. Sgroi, D., Hills, T., O’Donnell, G., Oswald, A., Proto, E. (2017). Understanding Happiness: A CAGE. London: Social Market Foundation.