Dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė, Vilniaus universiteto Taikomosios kalbotyros instituto mokslininkė

Eksperimentiniai kalbos tyrimai

Išgirdę žodį eksperimentas tikriausiai įsivaizduojate su įvairiais reagentais dirbančius chemikus arba lazerio spindulio pluoštą matuojančius fizikus. Tačiau ir lingvistai, o ypač psicholingvistai, eksperimentinius metodus nuolat taiko tirdami kalbą. Psicholingvistai yra mokslininkai, tiriantys kognityvinius kalbos aspektus. Jie aiškinasi, kaip mes suvokiame ir kaip produkuojame kalbą, kaip įsimename žodžius ir kalbos dėsningumus, kokie procesai vyksta mums mokantis gimtosios kalbos ar užsienio kalbų. Eksperimentiškai tirti šiuos procesus pasitelkiami įvairūs metodai: matuojamas laikas, per kurį žmonės sureaguoja į tam tikrus stimulus (pavyzdžiui, žodžiu įvardina matomą objektą), įrašinėjami elektros krūvio pokyčiai smegenyse ar fiksuojamos smegenų sritys, kurios prisipildo deguonies prisotinto kraujo reaguodamos į skirtingus kalbinius stimulus. Dar viena šiuo metu dažnai pasitelkiama technika – akių judesių įrašymo tyrimai, apie kuriuos ir noriu papasakoti šiek tiek plačiau.

Kodėl įrašinėjami akių judesiai?

Nuo seno sakoma, kad akys – mūsų sielos veidrodis. Naudojantis akių judesių įrašymo technika, akys tampa mąstymo veidrodžiu. Tačiau jokios mistikos čia nėra – tiesiog biologiškai nulemta, kad mūsų akys nuolat juda tam, kad galėtume ryškiai ir aiškiai matyti mus dominančius objektus. Paprastai sutariama, kad mes neišvengiamai apdorojame matomą informaciją ir pradedame tai daryt iškart vos tik mūsų žvilgsnis sustoja prie kokio nors objekto. Tai yra, jei į ką nors žiūrime (žmogaus veidą, kelio ženklą, žodį), mes iškart suvokiame, ką tai reiškia. Todėl daroma prielaida, kad kuo ilgiau užtrunkame į ką nors žiūrėdami (o psicholingvistikoje dažniausiai mus domina žodžiai ar tekstai), tuo sudėtingiau mums tai apdoroti. Tokiu būdu tiksliai išmatuodami, kiek laiko žmogus skaitė žodį, mes galime daryti išvadas, ar sudėtinga žmogui buvo tą žodį suprasti.

Kaip įrašomi akių judesiai?

Akių judesius įrašome aparatais, kuriuos sudaro prie kompiuterio prijungta kamera ir speciali programinė įranga. Šie instrumentai leidžia itin tiksliai fiksuoti, kur kuriuo metu buvo nukreiptas dalyvio žvilgsnis. Norint gauti patikimus akių judesių skaitant įrašus, dalyvio galva paprastai stabilizuojama, tai yra, atremiama į specialų stovelį (panašius naudoja ir okulistai), kad nejudėtų ir būtų gaunamas tikslesnis įrašas. Tuomet kamera identifikuoja dalyvio vyzdį ir yra sukalibruojama sekti vyzdžio judesius dalyvio žvilgsniui klaidžiojant ekrane. Užduotis dalyviui dažniausiai būna labai paprasta: skaityti ekrane matomą tekstą. Egzistuoja daugybė įvairių akių judesių matmenų, kuriuos galima įrašinėti: tai įvairios kombinacijos duomenų apie tai, kiek akys šokinėjo ir kiek laiko kur žiūrėjo. Tokie įrašai tuomet paverčiami kiekybiniais duomenimis (skaičiais) ir toliau analizuojami statistiškai, siekiant atsakyti į mokslininką dominančius klausimus.

Kaip atrodo akių judesiai skaitant?

Skaitant akys juda eilute iš kairės į dešinę, kad galėtume ryškiai ir aiškiai matyti vis kitą žodį ir jį apdoroti – suprasti. Tačiau akis ramiai neslenka mūsų skaitoma eilute – akis šokinėja: sustoja, priimame informaciją, šoka toliau. Labai greitai (vos per 20–50 milisekundes – tūkstantąsias sekundės dalis) įvykstančios sakados – staigūs akių šuoliai – perkelia akį į tinkamiausią poziciją, kad gautume gerą teksto rezoliuciją. Tuomet akis fiksuoją tą žodį, į kurį nusileido mūsų žvilgsnis. Šios fiksacijos ilgis priklauso nuo žodžio (ar sakinio, konstrukcijos, konteksto) sudėtingumo. Kuo sunkiau mums apdoroti žodį, tuo ilgiau jį skaitome. Tačiau sakydama ilgiau turiu omenyje keliolika ar keliasdešimt milisekundžių – vos sekundės dalį – ilgiau. Nors skaitymo greitis labai varijuoja priklausomai nuo žmogaus amžiaus, patirties ar paties teksto, dažnai skaičiuojama, kad angliškai gimtakalbiai skaito maždaug 300 žodžių per minutę greičiu. Taigi žodžiui tenka maždaug 200 milisekundžių.

Tačiau skaitant žvilgsnis ne visada šoka į priekį, į žodį, kuris eina toliau. Kartais mūsų žvilgsnis kelis kartus sustoja tame pačiame žodyje, kartais peršoka kurį nors žodį išvis (jei jis trumpas ar lengvai nuspėjamas), kartais, jei turime ką nors pasitikrinti ar interpretuoti iš naujo, sugrįžta atgal. Ir nekalbu apie atvejus, kai sustojame dar kartą perskaityti patikusios minties ar sugrįžtame į pastraipos pradžią staiga supratę, kad mintys kažkur nuklydo. Visi šitie nagrinėjami akių judesiai įvyksta mums nejučia, per vos keliasdešimt ar kelis šimtus milisekundžių.

Gali kilti klausimas, nuo ko priklauso žodžio sudėtingumas ir jo skaitymo greitis. Atsakymų yra daug, išvardinsiu vos kelis. Dažnesnius žodžius suvokiame greičiau (pavyzdžiui, diena yra dažnesnis žodis nei liana), ilgiau užtrunkame suvokdami ilgesnius žodžius, lengviau suvokiame žodžius, kurių reikšmė konkretesnė (tarkim, kėdė yra konkretesnės reikšmės žodis nei idėja), lengviau suvokiame žodžius, jei jie nuspėjami iš konteksto, taip pat mūsų suvokimo greitis priklauso nuo to, kokio amžiaus būdami mes tą žodį išmokome (tarkim, gali būti, kad žodį ragana išmokote anksčiau nei žodį paskaita).

Ką galima tirti tokiais eksperimentiniais tyrimais?

Akių judesių įrašymas leidžia tirti kalbos suvokimą labai natūraliomis sąlygomis: dažniausiai skaitant, kartais klausantis sakytinės kalbos ir žiūrint į paveikslėlį, kartais žiūrint filmus. Dažniausiai dalyvio prašoma tiesiog skaityti tekstą ekrane, o, reikia pripažinti, šiandien kone kiekvienas skaitome tekstą ekranuose. Tinkamai sukūrę ir suvienodinę eksperimentines sąlygas psicholingvistai gali atsakyti į daugybę su kalbos apdorojimu (suvokimu) susijusių klausimų. Tarkim, nuo ko priklauso žodžio apdorojimo greitis, kaip suvokiame perkeltinę reikšmę (greičiau ar lėčiau nei tiesioginę), kaip suvokiame ironiją, kaip mes interpretuojame žodžius, kurie gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, ar frazės nuspėjamumas daro įtaką jos skaitymo greičiui, kaip apdorojame naujus žodžius, kurių niekada nesame matę anksčiau, kaip išsprendžiame, kurį daiktavardį pakeičia vėliau vartojamas įvardis ar panašiai.

Kas tiriama Lietuvoje?

Lietuvoje eksperimentinių psicholingvistikos tyrimų kol kas apskritai nėra vykdoma daug, tačiau jų atsiranda. 2020 metų pavasarį būtent naudodama akių judesių įrašymo techniką tyriau kaip morfologinė kolokacijų forma veikia jų apdorojimo greitį (1). Kolokacijos yra itin dažnai drauge vartojamų žodžių junginiai, pavyzdžiui: daryti išvadą, tvarkyti namus ar mesti iššūkį. Nors tokie junginiai atrodo labai įprasti, jie turi kelias ypatingas savybes. Pirmiausia, jie gimtakalbių suvokiami kaip natūralūs ir nuspėjami, todėl jie nelabai leidžiasi būti keičiami, tarkime, lietuviškai negalime gaminti išvadų ar sviesti iššūkio. Be to, daugybė tyrimų rodo, kad tokius junginius mes suvokiame greičiau negu suvoktume įmanomus, bet naujai sukurtus žodžių junginius. Būtent dėl šios priežasties kolokacijos susilaukė daug mokslininkų dėmesio: atliekami eksperimentai ir kuriamos teorijos, siekiančios paaiškinti, kodėl kolokacijas suvokiame greičiau nei naujus žodžių junginius ir ką tai parodo apie mūsų smegenyse saugomą žodyną – visus mūsų mokamus žodžius ir jų tarpusavio sąsajas.

Tačiau daugiausiai kolokacijos tirtos anglų kalboje, kurios morfologinė sistema, gana skurdi. Palyginkime, kiek turime daiktavardžio linksnių ar veiksmažodžio asmenų ir neasmenuojamų formų lietuviškai! Todėl lietuvių kalbos tyrimai leidžia aiškintis, kaip apdorojamos skirtingus tos pačios kolokacijos formos (mesti iššūkį, metė iššūkį, mestas iššūkis). Tyrimo rezultatai rodo, kad kolokacijos toli gražu nėra tokios sustabarėjusios savo forma, kaip manyta anksčiau – jos gali būti pritaikomos prie konteksto, jų elementai gali būti linksniuojami ar asmenuojami, bet frazė vis tiek lieka atpažįstama ir nuspėjama gimtakalbiui kalbėtojui.

Be specialios technikos savo akių judesių skaitant stebėti, deja, nepavyks – jie per greiti ir nesąmoningi, o pradėję galvoti apie tai, kaip juda jūsų akys, greičiausiai nebesielgsite natūraliai. Tačiau tikrai galite pamėginti pastebėti kolokacijas savo skaitomuose tekstuose ar net savo pačių kalboje – kai rašote ar šnekate. Atkreipkite dėmesį į žodžių junginius, kuriuos sakytumėte tik taip, o ne kitaip, jei norite, kad jūsų kalba skambėtų natūraliai, ir liksite nustebinti – jų kalboje dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių.

O jeigu ir jus intriguotų galimybė sudalyvauti moksliniame tyrime ir pagelbėti tyrėjams atsakyti į kokį nors kalbinį ar su mąstymu susijusį klausimą, tokių galimybių tikrai verta pasiieškoti. Savanoriškas dalyvavimas moksliniuose tyrimuose gali būti įdomus ir pačiam dalyviui, nes jis gauna progą pamatyti šiek tiek tyrimo virtuvės. Jei smalsu, dažnai tiriamųjų įvairioms apklausoms ar eksperimentams ieško įvairios tyrėjų grupės, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto psichologai ar Gyvybės mokslų centro tyrėjai. Kvietimų dalyvauti galima rasti įvairiuose FB puslapiuose.

1. Projektas „Pastoviųjų žodžių junginių formos varijavimo įtaka jų apdorojimui“ yra bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-02-0056 pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).