„Mokslo sriubos“ savanorė, Tilburgo universiteto dokt. Julija Vaitonytė

Paprašysiu užsimerkti ir… įsivaizduoti tyrėją, žmogų užsiimanti moksline veikla. Koks yra pirmasis jums iškylantis vaizdinys? Moteris tai ar vyras? Ką vilki šis žmogus? Kaip ji ar jis atrodo? Ką matote aplinkui?

Leiskite spėti, pirmiausia vaizdavotės vyrą? Galbūt taip pat įsivaizdavote ką nors šiek tiek žilstelėjusį/ią arba su gera kupeta jau pražilusių plaukų? Ar tai kas nors, vilkintis baltą chalatą bei nešiojantis akinius ir kiaurią dieną tūnantis laboratorijoje, prigrūstoje įvairiausių prietaisų ir instrumentų? Yra gana didelė tikimybė, jog vyras išties ir buvo pirmasis jums į galvą šovęs dalykas. Jei vis dėlto prieš akis iškilo moteris, sveikinu – mąstote nestandartiškai. Apie ką gi aš čia?

Anksčiau

Ogi apie 1957-aisiais metais dviejų antropologių Margaret Mead ir Rhoda Métraux Amerikoje atliktą tyrimą publikuotą žurnale „Sience“. Tyrimo dalyviai buvo įvairių vidurinių mokyklų moksleiviai. Moksleiviams buvo duotas teiginys, kuri pratęsiant buvo paprašyta parašyti rašinį, apie tai, kaip jie įsivaizduoja mokslininką/ę. Vienas teiginių, pavyzdžiui, skambėjo štai taip: „Kai mąstau apie mokslininką/ę, įsivaizduoju…“ Išvadas grindžiant apie 35-iais tūkstančiais rašinių, paaiškėjo, jog moksleivių „vaizduotėje“ moksle dirbantis žmogus yra pusamžis vyriškis, dėvintis akinius bei vilkintis baltą chalatą, galimai su barzdele, apsuptas įvairiausių prietaisų ir instrumentų.

Kitame, jau klasika tapusiame tyrime, publikuotame 1983-aisiais metais, skirtingai nuo 1957-ųjų metų tyrimo, kanadiečių vaikų (nuo penkerių iki vienuolikos metų) buvo paprašyta mokslininką nupiešti. Tyrimo autorius David Chambers sugalvojo paprastą, bet gana elegantišką testą, pavadinimu „Nupiešk mokslininką/ę“ (angliškai, Draw-A-Scientist-Test). Testas iki šiol yra populiarus norint nustatyti, kuriuo amžiaus periodu pradeda formuotis tam tikri stereotipai. Testo metu vaikams duodamas baltas popieriaus lapas ir tiesiog prašoma nupiešti mokslininką/ę (kontrolinės grupės prašoma „nupiešti žmogų“). Vaikų piešiniai vertinami pagal tai, ar jie turi štai tokius atributus: baltą chalatą, akinius, barzdą arba ūsus, tyrimus simbolizuojančius daiktus (pvz., įrangą, prietaisus), žinių simbolius (pvz., knygas), technologijas („mokslo produktus“) bei įvairius užrašus (pvz., „eureka“). Šie atributai, beje, buvo išskirti remiantis jau minėtuoju 1957-ųjų metų tyrimu. Chambers tyrimas parodė, jog kuo vaikai vyresni, tuo labiau jie yra linkę piešti mokslininką, o ne mokslininkę. Be to, nepaisant, jog 49 procentus tyriamųjų sudarė mergaitės, tik maža dalis jų piešė mokslininkę: tokių piešinių buvo 28 iš 3895.

Dabar

Ką rodo naujausi tyrimai apie tai, kas „gali“ būti mokslininku? Kaip minėjau, daugelis tyrėjų „Nupiešk mokslininką/ę“ testą naudoja iki šiol. To paties metodo taikymas turi vieną ženklų privalumą – taip mes galime atlikti metaanalizes. Darydami tokias analizes mokslininkai pasiremia keliolika ar net keliomis dešimtimis tyrimų, kuriuose nagrinėjamas tas pats aspektas. Darant metaanalizę visi duomenys iš skirtingų tyrimų analizuojami drauge. „Nupiešk mokslininką/ę“ testo atveju, gana šviežia metaanalizė, publikuota 2018 metais ir paremta daugiau nei 20-ies tūkstančių amerikiečių vaikų duomenimis, parodė, jog padaugėjo vaikų, kurie piešia mokslininkę, tai yra, moterį, skaičius. Jei anksčiau tokių vaikų tebūdavo mažiau nei 1 procentas, dabar tokių vaikų yra jau 28 procentai. Suprantama, tai yra tik mažiau nei trečdalis visų vaikų, bet… pasaulis juk išsyk nepersimaino. Vis dėlto svarbu tai, kad tarp tų 28 procentų didžioji dalis yra mergaitės – būtent jos mokslininkėmis piešia moteris. Kitas verčiantis suklusti faktas yra šis: stereotipai apie tai, kas yra/gali būti tyrėju ar mokslininku, atsiranda tik pradinės mokyklos metais, nes, pasirodo, darželinukai piešia po vienodai vyrų ir moterų. 

Sugriaukime mitus

Ką visa tai reiškia? Pirmiausia, kad drauge mes galime atsikratyti šių stereotipų. Kuo daugiau mergaičių, merginų ir moterų matys save pajėgiomis siekti karjeros moksle, tuo daugiau rasis mokslininkių. Ir ne tik socialiniuose, bet taip pat ir gamtos moksluose, technologijose, inžinerijoje ir matematikoje – srityse, kuriose vis dar išskirtinai dominuoja vyrai. Kaip dažnai girdite apie fizikę ar chemikę, kuriai skiriama Nobelio premija? Deja, tai yra labiau išimtis nei taisyklė.

Kitas mitas, kurį būtina sugriauti, yra tas, jog mokslininku gali tapti tik labai na bet jau labai protingas žmogus. Na, beveik genijus. Tiesa, pasirinkusiajam ar pasirinkusiajai mokslininko/ės kelią reikalingi įvairūs gebėjimai ir savybės, pavyzdžiui, ištvermė, užsispyrimas, motyvacija, nepaliaujamas tikslo siekimas. Mokslinė karjera labiau panaši į maratoną nei sprintą, nes tie, kurie susidoroja su iššūkiais vėl ir vėl, ir yra tie, kuriems galiausiai pasiseka padaryti vertingus atradimus bei įžvalgas. Laužykime stereotipus, tirpdykime mąstymo ledynus, nes motyvacija ir užsispyrimas neturi lyties. Kiekvienas gali būti mokslininku. Mokslas nėra sritis, „rezervuota“ genijams. Mokslas didžiąja dalimi remiasi tyrėjų grupėmis, kuriose dirbama kartu bendrų tikslų link.