Tiesa ir melagingos naujienos: kodėl tam tikra informacija gali atrodyti teisinga?

„Mokslo sriubos“ savanorė, Tilburgo universiteto dokt. Julija Vaitonytė

Dezinformacijos plitimas – (ne)naujas iššūkis

Jei pasakyčiau, jog aštuonkojis turi tris širdis, ar patikėtumėte? Sunku įsivaizduoti, bet gal ir įmanoma. O ar įmanoma, jog Einšteinui mokykloje prastai sekėsi matematika? Kažkodėl iš dviejų teiginių antrasis (bent jau man), nors ir yra klaidingas, skamba įtikinamiau. Tokiomis neaiškumo valandėlėmis kaip ši – kai suabejojate, kad tai, ką perskaitėte (ar išgirdote), yra tiesa, kaip nusprendžiate, kuo tikėti?

Šiandien gana dažnai girdime, jog gyvename post-truth laikotarpyje, pasaulyje, kuriame faktai paskęsta nuomonių jūroje. Išties, tyrimai rodo, jog informacinių technologijų amžiuje, dezinformacijai plisti yra gana paprasta. Tikimybė, jog žinute, kuri yra gandų lygio, bus pasidalinta socialiniuose tinkluose (pvz. Twitter) yra 70% procentų. Vis dėlto, dezinformacija bei dezinformacijos pusseserė – propaganda – yra ne šių laikų išmislai. Bene geriausias praeito amžiaus pavyzdys yra nacių propaganda. Apskritai, „melagienų“ jau būta, kaip teigia kai kurie istorikai, vos tik atsirado pirmieji laikraščiai, tai yra, 16-ame amžiuje. Moksliniai tyrimai apie tai, kaip sprendžiame, kas melas, o kas tiesa, vyksta taip pat jau kurį laiką (bent jau porą dešimtmečių). 

Vis bandančios nuspėti smegenys

Panagrinėkime, ką apie gebėjimą atskirti, kas yra faktai, o kas – nuomonės, rodo moksliniai tyrimai. Tačiau pradėkime nuo kertinio klausimo: kaip apskritai suvokiame išorinį pasaulį? Na, suvokia tai mūsų smegenys. Tiksliau, kaip jos sukuria mums realybę?

Įvairūs neuromokslų tyrimai rodo, jog mes, pavyzdžiui, ne tiesiog matome ar girdime. Pasaulį mums iš vaizdinių, garsinių ir kitokių jutiminių signalų dėlioja mūsų smegenys: gabalėlį po gabalėlio. Vos nubudus ryte mus užplūsta vaizdų ir garsų jūra, it įsijungus kokį didelės raiškos filmą. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog realybė yra labiau panaši ne į filmą, bet į dėlionę. Realybė yra tarsi kokia „puzlė“, surankiota iš galybės detalių. Realybė yra mūsų smegenų konstrukcija, kuri kyla iš to, kad smegenys kiekvieną akimirką bando nuspėti išorinį pasaulį. Dar kitaip pasakius, realybė yra geriausias smegenų spėjimas pasitelkiant jutiminius signalus apie patiriamų jutimų priežastis. Šį faktą parodo ir vaizdinės iliuzijos. Atrodo, jog langeliai paženklinti A ir B raidėmis yra skirtingų spalvų.

Edward H. Andelson paveikslėlis

Iš tikro, spalva ta pati, nes ant langelio B krenta šešėlis. Tačiau smegenys „žinodamos“, jog langeliai šioje lentoje yra dviejų atspalvių (tamsesni ir šviesesni), ignoruoja šią informaciją. Tai tarsi tam tikra „vizualinė klaida“, tai yra, kai vizualiai matome viena, nors fizinės (šiuo atveju tam tikro paviršiaus) ypatybės yra kitokios. Taigi, mus supantis pasaulis iš esmės yra smegenų konstrukcija. Jei tikrovė yra sudėliota iš to, ką smegenys numano esant realu, ar galima teigti, jog tam, kaip susidarome įspūdį, jog viena ar kita yra teisybė, įtakos turi detalės? Ką turiu galvoje?

Faktoriai, turintys įtakos išvadų darymui

Pasikartojimas. Tipiniame eksperimente dalyviams yra duodama skaityti įvairius teiginius, kurių dalis pasikartoja, o kiti – parodomi tik kartą. Rezultatas? Pasikartojanti informacija eksperimento dalyviams atrodo teisingesnė nei pirmą kartą matoma informacija. Mokslininkai šį fenomeną vadina iliuzinės tiesos poveikiu (angl. “illusory truth” effect). Iliuzija kyla iš to, jog jau kažkada matytą informaciją yra lengviau apdoroti, o šis sklandumas ir suteikia jausmą, jog tai, ką matome yra tiesa. Įdomu tai, jog pasikartojimai gali nusversti net žinomus faktus. Pavyzdžiui, dalyviams, kuriems dviejų etapų metu buvo parodytas teiginys „Chemosintezė yra procesas, kurio metu augalai pasigamina maisto medžiagų“, galiausiai šis teiginys ir atrodė teisingas. Tai atsitiko nepaisant to, jog dalyviai iš tiesų žinojo konkretų faktą – jog tai yra fotosintezė (nes tyrėjai iš tiesų pasirūpino patikrinti dalyvių žinias). Tokie rezultatai buvo interpretuoti, kaip išdava to, jog mes daug rečiau, nei buvo manyta, bandome pasirausti atmintyje bei „atkapstyti“ žinomus faktus, ir verčiau pasikliaujame heuristika – „atrodo maždaug teisingai“.

Kitas faktorių, galintis lemti sprendimus, yra nuotraukos. Pavyzdžiui, viename eksperimentų dalyviams buvo rodomi tokie teiginiai kaip šis: „Vėjo malūnai pirmiausia atsirado Persijoje“, tai yra, susiję su bendrinėmis žiniomis. Pusė visų teiginių buvo pristatyti su nuotrauka. Šiuo atveju šalia šio teiginio apie malūnus buvo pateikta nuotrauka, kurioje vaizduojamas malūnas plyname lauke (net ir nepasakytum kur, visiškai be užuominų į konkrečią vietą). Nei viena eksperimente naudota nuotrauka nepridėjo jokios papildomos informacijos. Vis dėlto rezultatai parodė, jog teiginiai, pristatyti su nuotraukomis, buvo vertinami kaip labiau teisingi, palyginus su tais teiginiais, kurie nuotraukų šalia neturėjo. Kadangi gyvenime dauguma dalykų atrodo tikri, nes juos dažniausiai matome gyvai, tokį principą intuityviai pritaikome ir nuotraukoms.

Be nuotraukų net ir rašto stilius gali paveikti mūsų įsitikinimus, apie tai, kas tiesa. Paryškinti teiginiai, na, pavyzdžiui, kaip šis: „Madagaskaro sostinė yra Toamasina“ atrodo tikresni nei tokie kaip „Madagaskaro sostinė yra Toamasina“. Įtakos taip pat gali turėti ir posakiai, kurie rimuojasi, palyginus su tais, kurie nesirimuoja bet turi tą pačią prasmę. Pavyzdžiui, lietuviškai toks posakis galėtų skambėti: Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai (palyginimui, ta pačią mintį galima išreikšti ir nerimuojant: Maži vaikai – mažos bėdos, dideli vaikai – didelės bėdos). Angliškai tokios patarlės kaip ši – “What sobriety conceals, alcohol reveals” – eksperimento dalyvių buvo vertinamos kaip teisingesnės, tai yra, kaip teisingesni teiginiai, apibūdinantys žmonių elgesį, palyginus su: “What sobriety conceals, alcohol unmasks”.

Visa tai rodo, kad tam, kaip susidarome išvadas, poveikio turi net labai nežymūs aspektai. Iš esmės tokie, kurie jokios įtakos mūsų sprendimamas kaip ir neturėtų turėti: kaip dažnai matoma ta pati informacija, ar ji lydima vaizdinės medžiagos, tam tikrų lozungų. Informacija, kuri yra melaginga, tačiau tam tikra prasme intuityvi ir lengvai apdorojama, ir atrodys kaip tiesa.

Pabaigai grįžkime prie klausimo apie Einšteiną ir matematiką. Einšteinui matematika tikrai sekėsi, nors jis gal ir nebuvo pavyzdingas mokinys. Jei ir jums, kaip ir man, šis teiginys iš pradžių atrodė, kaip galimai teisingas, yra todėl, jog esate girdėję apie šį garsų mokslininką. Taip pat galimai girdėjote ir įvairių pasakojimų apie jo asmenybę – o to visai jau ir pakanka pasidaryti neteisingas išvadas.

%d bloggers like this: