Savižudybė: kaip emocija veda veiksmo link. II dalis

Šį rašinį Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokinys, Raudonojo kryžiaus savanoris Tadas Alčauskas parašė 2018m. vykusiam mokslo populiarinimo rašinių konkursui. Primename, kad panašių rašinių, publikuoti šiame puslapyje laukiame nuolatos. Juos siųskite [email protected]

Jeigu jums ar jūsų artimiems žmonėms reikia emocinės, psichologinės pagalbos, jos gausite paskambinę šiais nemokamais telefonais: „Jaunimo linija“ – 8 800 28888, „Vaikų linija“ – 116 111, „Vilties linija“ – 116 123.

Tadas Alčauskas

Šioje dalyje aptariamas kitas, ne mažiau svarbus, eksperimentas parodęs, kaip vystosi kūdikio kognityviniai gebėjimai ir kokią svarbą tolimesniam žmogaus vystimuisi turi empatija. Dr. Edward Tronick 2007 metais atliko vadinamąjį „nereaguojančio veido eksperimentą“. Tyrimo eiga paprasta: motina yra prašoma į savo vaiką žiūrėti veidu, visiškai neparodančiu emocijų. Rezultatai – nuspėjami: vaikas tuomet verkia, rėkia, bando rankomis pasiekti mamą, kol, galų gale, nuo jos nusisuka. Visai kitas vaizdas matomas tada, kai motina empatiškai reaguoja savo atžalos atžvilgiu: vaiko veide atsiranda šypsena, juokas, džiaugsmas.

Postnatalinę depresiją, skirtingais duomenimis, išgyvena nuo 20% iki 50% visų gimdžiusių moterų. Tai reiškia, jog šitokia dalis vaikų kasdien mato suakmenėjusius ir neempatiškus veidus. (11) Taigi, būti pažeistam kūdikystėje nėra kažkas nenormalaus. Tai dažnas (ir labai dažnas) reiškinys mūsų, homo sapiens sapiens, visuomenėje.

Visiškai teisingas posakis, jog senatvėje virstame kūdikiais. Tačiau tai turi ir kitokią, psichologinę potekstę: jeigu senatvėje išryškėja kūdikiškumui prilyginamas elgesys, reiškia, kad suaugusiųjų kūnuose nuolatos slepiasi mažas, pažeidžiamas kūdikis. Šis kūdikis ir yra pasąmoningasis asmenybės tipas. Taigi, visą gyvenimą žmogui reikia tokio pat akivaizdaus dalyko, kaip ir kūdikiui: žmogaus, kuriuo jis gali pasitikėti, su kuriuo jaučiasi saugus, mylimas ir reikalingas.

Kas nutinka, kai nerandame tokio žmogaus? Galimi įvairūs atsakymų variantai, tačiau teisus bus ir tas, kuris sakys, jog ženkliai padidėja susirgimo depresija rizika. Trumpam, pažeidžiant mokslinio stiliaus reikalavimus, norėčiau įterpti anekdotinę situaciją tarp studento ir profesoriaus:

– Studente, – sako profesorius. – Nupieški ant lentos meilės organą.
Studentas kiek pastovėjo, pagalvojo ir pradėjo piešti… Baigęs piešimo procesą jis vėl atsisuko į dėstytoją.
– Viskas būtų lyg ir gerai… Tačiau mano laikais, meilės organas buvo širdis, – nuskambėjo nusivylimo kupinas profesoriaus balsas.

Šiandien meilė, aistra ir vulgarumas yra dažnai painiojami dalykai. Kartais jie sumetami į bendrą katilą, o iš jų bandoma virti bendra sriuba. Čia atsiskleidžia ne tik vaikystės traumų įtaka tolimesniam individo gyvenimui, tačiau ir tai, kaip mus, tas sužalotas asmenybes, veikia bendravimas tarpusavyje. Dėl smegenyse įvykusių pokyčių vaikystėje dauguma susiduria su sunkumais apibrėžiant meilės sąvoką. Tai trukdo bendrauti tarpusavyje ir užmegzti santykius ateityje. (12)

Santykiai, žvelgiant iš biocheminės pozicijos, yra reguliuojami hormonų: seratonino, dopamino, oksitocino, gonadotropino ir t.t, todėl didelę įtaką mūsų jausmų išraiškai turi neuronų jautrumas hormoniniam stimului. 2009 metų spalį Kanados mokslininkas dr. Michael Poulter su komanda atliko savižudybės kelią pasirinkusių žmonių smegenų tyrimus. Gauti rezultatai išties buvo stebinantys: pasirodo, pastarųjų žmonių neuronai turi neįprastai didelį kiekį GABA (gamma – Aminobutyric acid) receptorių. (13) GABA paskirtis yra paprasta – neuronų jaudinimo inhibicija. Ypatingai didelis GABA receptorių tankis buvo aptiktas frontopoliarinėje smegenų žievėje, kuri atsakinga už aukštesnįjį mąstymą, pavyzdžiui, sprendimų priėmimą. Dar labiau nustebino tai, jog GABA receptorių sutankėjimas nėra genetinės ligos padarinys. Šis reiškinys – epigenetinis, t.y. už šios rūšies receptorių sutankėjimą atsakingi išoriniai veiksniai, kurie lėmė receptorių sintezės geno ekspresijos pokyčius. Frontopoliarinės smegenų žievės ląstelėse, genas, koduojantis GABA-A receptorių sintezę, turėjo prie savęs prijungtą metilo grupę. Metilo grupė priklauso grupei junginių, vadinamų radikalais – tai medžiagos, aptartos pirmojoje straipsnio dalyje.

Taigi, kas nutinka, kai santykius bando užmegzti du žmonės, su pertekliniu GABA receptorių kiekiu? Tokių dviejų žmonių bendravimas nesukelia tokio didelio neuronų stimulo, kokį turėtų sukelti natūraliai. Tai kelia įtampą, kadangi vienas iš bendraujančiųjų pastebi, jog antrasis parodo vangų atsaką. Tokia įtampa yra suprantama kaip bausmė ir nepasitenkinimas. Čia į scenarijų reikia įtraukti vieną iš galvos smegenų dalių – habenula (Pav. 3). Kai pajaučiamas toks nepasitenkinimas, ši galvos smegenų dalis aktyvuojama, o jos aktyvacija lemia dopamino centrų inaktyvaciją žmogaus organizme. Dopaminas, kaip žinia, liaudiškai vadinamas „laimės hormonu“. Reiškia, kad bendravimas, sukeliantis tik menką atsaką, paprasčiausiai daro mus nelaimingus. Šioje vietoje vėl sutinkame lėtinio nelaimingumo arba lėtinio streso sąvoką, kurios padariniai aptarti pirmojoje straipsnio dalyje.

Dabar įsivaizduokime krūvą tokių vangų atsaką rodančių, vienas kito išvargintų žmonių masę t.y. Lietuvą. Neilgai trukus, patiriamas lėtinis stresas perauga į tokias ligas, kaip depresija, alkoholizmas, bipolinis afektinis sutrikimas ir t.t.

Pav. 3.
Pav. 3.

O dabar pagalvokime apie merginą arba vaikiną, nuo mažens augusį tokioje aplinkoje. Galų gale, įžengusį į paauglystės periodą, patyrusį pirmuosius santykius, bandantį prisitaikyti prie draugų, kurie bėgdami nuo lėtinio streso pasirenka alkoholį ir psichotropines medžiagas, ir dar patiriantį „kartų konfliktą“ su tėvais. Nuo šio momento iki savižudybės nebelieka jokių kitų procesų – tik bėgantis laikas.

Ar girdi, širdis kaip staugia?
Aš – girčiausias iš girtų,
Ant jos kaklo pasismaugiau,
Pasismaugsi dar ir tu.
Dar ir tu gali netekti vieną kartą
Mylimos.
Ir ateisi šaltą naktį
Čia ieškoti šilumos.

Tai atnešk, žavi nešėja,
Tos degtinės kaip tulžies.
Nebijok, – neišprotėjau.
Nesisupsiu ant pušies.

Taip rašo poetas Paulius Širvys 1997 m. išleistame poezijos rinkinyje „Tiesiu tolimas rankas“. Ir iš tikrųjų, nors poeto lyrinis subjektas eilėraštyje skaitytoją nuramina, jog ant pušies nesisups, deja, realybė daug skaudesnė: kone populiariausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas. Šis būdas sudaro netgi 87,3% visų savižudybių atvejų.(15) Vis dėlto, išlieka lemtingas klausimas – ar įmanoma šios baisiausiosios lemties išvengti? Laimei, neuromokslininkai turi atsakymą.

2015 metų vasario 13 dieną žurnale „Frontiers in Neuroscience“ buvo išspausdintas Kinijos Mokslo ir Technologijų Universiteto profesoriaus Hongwen Song ir jo komandos atliktas tyrimas. Eksperimento metu buvo stebima 100 Universiteto studentų, kurie buvo suskirstyti į tris grupes: esantys santykiuose, nutraukę santykius ir vieniši.(16) Tyrimas atliktas naudojant ramiosios būsenos fMRT (funkcinis magnetinio rezonanso tyrimas). Šis eksperimentas pateikia pirmuosius empyrinius įrodymus, jog meilė geba ne tik priversti žmonės jaustis gerai emociškai, tačiau taip pat keičia ir galvos smegenų struktūrą, neuronams sudarant naujas jungtis tarpusavyje. Pirmiausia, ką tyrėjai pastebėjo, buvo tai, jog netgi smegenims esant ramybės būsenoje, studentų, esančių santykiuose, kairioji dorsalinė juostinė smegenų žievė yra žymiai aktyvesnė, negu turėtų būti įprastai. Šiandien keliama hipotezė, kad ši smegenų dalis yra stipriai susijusi su meilės ekspresija ir jausmu. Kita vertus, kitokių struktūrinių pakitimų buvo aptikta studentų, nutraukusių santykius, grupėje. Vienas iš jų – bilateralinio uodeguotojo branduolio sustabarėjimas. Būtent ši smegenų dalis atsakinga už motyvaciją, apdovanojimo ir nusipelnymo jausmą, ji dalyvauja tada, kai žmogus reprezentuoja savo gyvenimo tikslus, t.y. suteikia prasmę savo veiksmams. Taigi, žmonėms, nutraukusiems santykius, šiuos išvardytus jausmus suvokti ir reguliuoti sekasi sunkiau.

Įsimylėjelių smegenyse taip pat pastebėtas daug sudėtingesnis, išvystytas neuronų sinapsinių jungčių tinklas tarp jau minėtosios kairiosios dorsalinės juostinės smegenų žievės, uodeguotojo branduolio, sutelktinio branduolio bei salos (lot. insula). Tai smegenų tinklas, atsakingas už motyvaciją, pasitenkinimo, reikalingumo jausmus. Veikiant šiam tinklui žmogus jaučiasi reikalingas, įvertintas ir suprastas. Taip pat ši struktūra atlieka labai didelį vaidmenį emociniame atsake. Tyrėjai mano, kad ši dalis taip gerai išsivysto tada, kai pora susiduria su santykių keliamais sunkumais ir bando juos spręsti tam, kad jų santykiai išliktų stabilūs ir romantiški.

Be to, mylimų ir mylinčių studentų smegenyse aptikti stipresni neuroniniai tinklai ir tarp temporoparietalinės jungties, juostinio smgenų vingio, priekinės kaktinės žievės, priepleiščio bei parietalinės smegenų žievės. Tai tinklas, atsakingas už socialinio pripažinimo pojūtį.

Šie eksperimento rezultatai reiškia, jog senasis teiginys „meile neįmanoma pagydyti nieko“ yra neteisingas. Tokie pastebėti fiziologiniai, struktūriniai pakitimai demonstruoja smegenų gebėjimą atgaivinti sustabarėjusias sritis ir atvirkščiai. Tai reiškia ne ką kita, kaip galimybę daryti prielaidą, kad tvirti ir nuoširdūs santykiai geba ne tik sudaryti gerą psichologinę žmogaus mikropasaulio atmosferą, bet ir panaikinti vaikystėje ar paauglystėje įgytas traumas, netgi (!) polinkį į savižudybę. Pabrėžiu – ne sumažinti polinkį, o jį visai išnaikinti. Beje, dar neištirtos „meilės hormono“ oksitocino poveikio platybės: surinkta duomenų, jog šis neuropeptidas turi gydomąjį efektą prieš tokias ligas, kaip bipolinis afektinis sutrikimas, šizofrenija, potrauminis stresas ir netgi depresija. (17)

Už šio stebuklingo jausmo, kurį vieni laiko jaunatviška kvailybe, kiti – gyvenimo dovana, slypi platūs ir gilūs psichologijos ir neuromokslų vandenys. Niekas kitas pasaulyje neturi tokio sudėtingo ir tokio painaus bendravimo mechanizmo kaip žmogus. Vadinasi, jei ši painiava žmogų gali nusitempti gilyn gilyn į neviltį, taip pat ji gali tą vargšą iš ten ir pakelti lengvai it paukštis po žiemos pakelia ant žemės besimėtantį grūdą. Baigdamas tik norėčiau pacituoti vieną didžiausių savo autoritetų, profesorių dr. Eugenijų Laurinaitį: „Taigi, brangieji, dar kartą noriu pabrėžti, jog mes nesame beviltiški… Nes viskas, ko mums reikia – tai meilė.“

Skiriu gyvenime taip ir nepažintam draugui.

 

 

Šaltiniai:

(10) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20451611

(11) http://www.postpartumprogress.com/how-many-women-get-postpartum-depression-the-statistics-on-ppd

(12) https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/meile-ne-visada-buna-romantiska-kodel-jauni-zmones-del-jos-pakelia-pries-save-ranka-56-305241

(13) https://www.scientificamerican.com/article/the-origins-of-suicidal-brains/

(14) https://www.youtube.com/watch?v=vnsEUD12RB4

(15) https://www.researchgate.net/publication/267699448_Savizudybiu_budai_Lietuvoje_ir_ju_rysys_su_demografiniais_veiksniais

(16) http://www.psypost.org/2015/03/neuroimaging-study-shows-how-being-in-love-changes-the-architecture-of-your-brain-32330

(17) https://www.livescience.com/35220-oxytocin-therapy-psychiatric-illness-101205-.html

%d bloggers like this: