Savižudybė: kaip emocija veda veiksmo link. I dalis

Šį rašinį Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokinys, Raudonojo kryžiaus savanoris Tadas Alčauskas parašė 2018m. vykusiam mokslo populiarinimo rašinių konkursui. Primename, kad panašių rašinių, publikuoti šiame puslapyje laukiame nuolatos. Juos siųskite [email protected]

Jeigu jums ar jūsų artimiems žmonėms reikia emocinės, psichologinės pagalbos, jos gausite paskambinę šiais nemokamais telefonais: „Jaunimo linija“ – 8 800 28888, „Vaikų linija“ – 116 111, „Vilties linija“ – 116 123.

Tadas Alčauskas

„Ar aš nesakiau tau, seserėle: neik per linų laukelį, žalių linų laukelį. Oi, užkris užkris tau už kaselių žalių linų laiškelis, mėlynasai žiedelis“, – pradedama harmonizuota lietuvių liaudies daina, kurios fone tyliai ir nedrąsiai skamba fortepijono stygos. Deja, to be proto didelio simboliškumo užkritusio žiedelio svorį atlaiko ne kiekvienas. Ir šio išbandymo neišlaikius tas pats fortepijonas skambina jau visai ką kita. Dažniausiai – Frederiko Šopeno Laidotuvių maršą, sekantį po bažnytinių egzekvijų.

Itin sunku rašyti apie šį psichologijos, psichoterapijos ir psichiatrijos mokslų nagrinėjamą reiškinį objektyviai, tad, nesilaikydamas mokslinio stiliaus reikalavimų, asmeniškai atsiprašau už tekste išlįsiančius subjektyvumus. Dar sunkiau rašyti lietuviškai ir Lietuvoje, mat, broliai ir sesės, esame užsidarę ir kritiški visais gyvenimo atvejais, o savižudybių skaičius mūsuose sėdi įsitaisęs savo pirmosios vietos pasaulyje soste, nelyginant Dzeusas Olimpe. Kai kurie, pavadinkime juos akmenširdžiais, tokį straipsnį vos pradėję skaityti išdėtų į šuns dienas ir visą tą proporcingą statistinį savižudybių augimą apibūdintų diagnoze „auga mižnių karta“, tačiau tuoj pat reikalauju prisiimti tokius žmonės atsakomybę, nes bet kurį žmogų, kada nors pagalvojusį apie savižudybę pavadinę „mižniumi“, taip pat išvadintumėt ir Adisono ligos ir Adisono anemijos atradėją daktarą Tomą Adisoną (nusižudė 1860 m. birželį), Čilės Respublikos prezidentą Jose M. Balmacedą (nusižudė 1891 m.), Liudviką Eduardą Bolcmaną, austrų fiziką, kurio pavarde pavadinta konstanta gerai žinoma visame pasaulyje (nusižudė 1906 m. vasarį), Angelo Tomą Reyes, Filipinų ginkluotųjų pajėgų vadą (nusižudė 2011 m. vasarį), Pietų Korėjos prezidentą Roh Moo-hyun (nusižudė 2009 m. gegužę, nušokdamas nuo olos)… Svaidytis tokiais epitetais, kaip matyti, neprasminga.

Psichologinė sveikata Lietuvoje kažin kodėl vis dar išlieka „neegzistuojančiu“ dalyku. Skrandyje atsivėrus opai lekiame pas gastroenterologą, kosint krauju – pas pulmonologą, iš kojos išlindus blauzdikauliui – pas traumatologą, o štai nebematant gyvenimo prasmės, apsiniaukus mūsų mažo asmeninio pasaulio dangui, apie psichologą nepagalvojame. Šio straipsnio tikslas – priversti mus visus atsukti savo akis į psichologiją ir psichiatriją, pamatyti tai kaip mokslą, fiziškai užčiuopiamą pasaulį. Juk psichinė sveikata – tai ne kas kita, kaip tikrų tikriausia mūsų pačių fizinės esybės išraiška.

Norint suprasti žmogaus kelią į neviltį, neveiksnumą ir blogiausią to išeigą, pirmiausia derėtų pažvelgti į pačias pirmąsias jo gyvenimo dienas. Kol šiandien ginčijamasi, nuo kurio prasidėjimo momento žmogus yra gyvybė, išnagrinėkime klausimą, nuo kada žmogus yra asmenybė? Pastarasis klausimas turi galybę atsakymų. Vieni pirmųjų šiuos atsakymus pradėjo teikti britų mokslininkai John Bowlby ir jo mokinė Mary Ainsworth, kurie sukūrė šiandien visam pasauliui gerai žinomą „Prieraišumo teoriją“. (1);(2);(3) Pirmieji oficialūs šios teorijos teiginiai buvo paviešinti J. Bowlby veikaluose „The Nature of the Child’s Tie to His Mother (1958)“, „Separation Anxiety (1959)“ ir „Grief and Mourning in Infancy and Early Childhood (1960)“. Šie du psichologai pirmiausia norėjo nustatyti, kas yra santykiai, kaip jų vystymosi išraiška atrodo smegenyse ir kaip galų gale jie susiformuoja. Tada ir buvo suformuota jau anksčiau minėta „Prieraišumo teorija“. Pasirodo, pasąmoningi mūsų asmenybių tipai susiformuoja per pirmuosius dvylika (!) mūsų gyvenimo mėnesių (!), o jų formavimuisi milžinišką įtaką turi vaiko motina. Būtent santykį tarp vaiko ir motinos šie mokslininkai pavadino „prisirišimu“. Šį reiškinį J. Bowlby ir M. Ainsworth apibrėžė keturiais kertiniais teorijos akmenimis: apsauga, saugumu, atstumu ir atskyrimo sukeltu irzlumu.

Pirmasis kertinis akmuo nusako motinos vaidmenį pirmaisiais mūsų gyvenimo metais. Apsauga nusako tai, jog kūdikis gali kokybiškai pradėti tyrinėti pasaulį, sąveikauti su juo tik tada, kai žino, jog jį nuo ten tykančių pavojų geba apsaugoti mama. Ji pirmaisiais mūsų gyvenimo metais virsta tarsi gyvenimo apsaugos darbuotoja. Antrasis kertinis akmuo iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti identiškas, tačiau turi kiek subtilių skirtumų. Kalbant apie saugumą, turima omenyje tai, jog vaikas nori sąveikauti su pasauliu, kupinu pavojų, ir tada, kai mamos nėra šalia. Tačiau pasaulis yra kupinas pavojų ir vienaip ar kitaip vis dar maži kūdikio „saugikliai“ gali neatlaikyti tų pavojų ir iššūkių sukelto diskomforto. Štai tada kūdikis nori ten, kur saugu, t.y. – pas mamą, o dar svarbiau – jis turi jausti, jog egzistuoja vieta, kur yra saugu. Kalbant apie saugumą, paminėtas mamos nebuvimas šalia. Tada savo vaidmenį pradeda atlikti trečiasis kertinis akmuo – atstumas. Kūdikis per dvylika savo gyvenimo mėnesių sugeba pastebėti, kaip toli nuo mamos jis jaučiasi saugus, kaip toli nuo mamos jis jaučiasi mylimas. Ir šis trečias aspektas yra kone svarbiausias mūsų gyvenime – be jo žmonės nesugebėtų būti tokie, kokie yra dabar. Įsivaizduokite situaciją, kai vyras pradeda jaustis nebemylimas tada, kai žmona iš namų išeina į darbą, o mergina jaustis nebereikalinga, kai vaikinas minutėlei nubėga į tualetą. Beprotybė! Taigi, per pirmuosius dvylika mėnesių mes išmokstame toleruoti atsiskyrimą nuo motinos. Tiksliau, adaptuotis prie jo. Būdami dar visai maži, pradedame suvokti, jog saugūs galime būti ir tada, kai motinos nėra šalia. Tačiau šis jausmas turi būti vystomas po truputį, t.y. pritaikytas prie kūdikio kognityvinių gebėjimų pakelti atsiskyrimą. Jeigu anksčiau minėti „saugikliai“ „išmušami“ per ilgai vaiką laikant atokiai nuo motinos, smegenyse įvyksta negrįžtami pakitimai.

Šie du psichologai padarė išvadą, jog, vienaip ar kitaip vystantis prisirišimo, o, dar tiksliau, apsaugos, saugumo, atstumo ir atsiskyrimo tolerancijos jausmams tarp kūdikio ir motinos, susiformuoja keturi pasąmoningi asmenybės tipai, su kuriais žmogus gyvena visą likusį savo gyvenimą.

Pirmasis tipas mokslininkų įvardijamas kaip „saugus“. Žmonės su šiuo tipu gyvena įprastą gyvenimą: geba išreikšti meilę, pyktį, stresą, džiaugsmą, nerimą, susitvarkyti su gyvenimo teikiamais iššūkiais, užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis ir taip toliau. Antrasis – „nepasitikintysis“ asmenybės tipas. Tai problematiškos asmenybės tipas, kai žmogus nesugeba nuspręsti, ko tikėtis iš kito. Tokie žmonės būna itin nepasitikintys aplinkiniais. Trečiasis – „visažinių“ tipas. Tai priešingybė antrajam: žmogus tada žino, tiksliau „įtaria“, ko tikėtis iš kitų. Kai kur literatūroje tai įvardijama kaip „visi jūs tokie“ sindromas, kai vengiama visų aplinkinių. Pagaliau, ketvirtasis tipas – „išsiblaškiusi“ arba „sutrikusi“ asmenybė. Šio tipo atstovai yra antrojo ir trečiojo tipo konjugacija.

Pav. 1
Pav. 1. Šaltinis: http://news.berkeley.edu/

Pažeidžiant vaiko prisirišimo prie motinos jausmą, kūdikis išgyvena nuolatinį stresą. Tai turi ne tik psichologinę įtaką vaiko asmenybei, tačiau ir fiziologinę išraišką kūne. (4) Žmogaus kūno atsakas, vadinamas stresu, sukeliamas veikiant trims hormonams: epinefrinui, norepinefrinui ir kortizoliui. Netikėto streso išraiška yra natūralus atsakas į pavojų: šuns įkandimą, užpuolimą, gaisrą ir t.t. Kai kurie tyrimai rodo, jog nedažnas susidūrimas su staigiu stresu gali būti netgi naudinga mūsų psichikai, mat tada galvos smegenų neuronai priverčiami sudaryti naujas jungtis (Pav. 1) (5) , tačiau ekspozicija lėtiniam arba, kitaip tariant, nuolatiniam stresui, gali sukelti netgi vėžinius susirgimus, cukrinį diabetą bei taip Lietuvoje populiarias širdies ir kraujagyslių ligas. (6);(7);(8) Būtent tokį stresą patiria kūdikis, kai su juo elgiamasi taip, jog keturi kertiniai akmenys išbalansuojami. Kortizolis pirmiausia inicijuoja perteklinę neurotransmiterio glutamato gamybą. Šis perteklius lemia laisvųjų radikalų, dažniausiai organinių junginių liekanų, gebančių oksiduoti ląstelėje esančias molekules, pagriebiant iš jų elektroną, atsiradimą smegenyse. Laisvųjų radikalų veikimas panašus į geležies koroziją, sukeltą deguonies, tačiau vietoj deguonies veikia radikalų dalelės, o į geležies vietą šįkart papuola neurono membrana. Suirus neurono membranai, ląstelė žūva. Tai sukelia struktūrinius pakitimus, kurie dažniausiai pasireiškia atminties praradimu (o juk kalbame apie dvylikos mėnesių kūdikį!). Kitas aspektas, kurį būtina aptarti, yra streso „gimimo“ vieta. Ji – smegenų migdolas (Pav. 2). Kūdikio patiriamas nuolatinis stresas, sukeltas, pavyzdžiui, atsiskyrus nuo mamos, aktyvina smegenų migdolą, kuriame aktyvinti neuronai po kiek laiko sudaro milžinišką kiekį jungčių. Taigi, žmogaus baimės centras tampa puikiai išvystytas – turime antrojo, trečiojo arba ketvirtojo tipo asmenybę.

Pav. 2
Pav. 2. Šaltinis: Wikipedia

Ilgą laiką mokykloje mokyta, jog neuronas – ląstelė, negebanti mitotiškai dalytis. Tačiau mokslininkų Nicole C. Berchtold, Nicholas Castello ir Carl W. Cotman atliktas tyrimas parodė, jog neuronai geba atsinaujinti, veikiami BDNF (brain-derived neurotrophic factor) baltymo.(9) Kitas įdomus faktas yra tai, jog streso hormonas kortizolis pasižymi kaip BDNF inhibitorius ir stabdo šio baltymo veiklą. (10) Patirdami lėtinį stresą, žmonių smegenys ir kitaip pasikeičia fiziologiškai, tačiau buitiškai šie pakitimai gali būti apibūdinami dviem sąvokomis: irimu ir susitraukimu. Primenu, kalbame apie kūdikį!

 

 

 

 

 

 

 

 

Šaltiniai:

(1) https://www.simplypsychology.org/attachment.html#stages

(2) http://www.psychology.sunysb.edu/attachment/online/inge_origins.pdf

(3) https://www.sciencedirect.com/topics/medicine-and-dentistry/attachment-theory

(4) https://bebrainfit.com/effects-chronic-stress-brain/

(5) http://news.berkeley.edu/2013/04/16/researchers-find-out-why-some-stress-is-good-for-you/

(6) https://www.mayoclinic.org/healthy-lifestyle/stress-management/in-depth/art-20046037

(7) https://www.medicalnewstoday.com/articles/265254.php

(8) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3341916/

(9) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2857396/

%d bloggers like this: