Nematomos kūdikių žinios

„Mokslo sriubos“ savanorė, Tilburgo universiteto dokt. Julija Vaitonytė

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis – kažkas yra taip pasakęs, jo vardo neminėsime. Bet išties, mokosi visi: žmonės, kurių mokymasis prasideda lopšyje ir tęsiasi visą gyvenimą, gyvūnai ir šiais laikais – kompiuteriai. Žmonės yra nepralenkiami savo gebėjimu įsisavinti naujas žinias ir bent jau kolkas jokie kompiuteriai jiems neprilygsta. Norint kompiuterį išmokyti atpažinti jūsų balsą, reikia laiko sąnaudų, o dar svarbiau – galybės duomenų, sakinių su jūsų ištartais įvairiais žodžiais. Kita vertus, naujagimiai iš karto skiria motinos balsą nuo kitų balsų; o ketverių penkerių metų vaikas jau yra kompetetingas gimtosios kalbos vartotojas. Be abejo, kalbos mokymasis nesustoja ankstyvoje vaikystėje, ypač leksikos (žodyno). Naujų žodžių išmokstama visą gyvenimą, o labiausiai mokyklos metais. Nuo to, kai išmoksta pirmąjį žodį iki kol baigia vidurinę mokyklą, per dieną vaikas išmoksta apie 10 naujų žodžių. Visa tai gana įspūdinga, žinant, kad mokykloje taip pat mokomasi gamtos mokslų, matematikos, fizikos bei kitų dalykų. Peršasi išvada – žmogaus smegenys – ypatingos. Gimstame visiškai nieko nežinodami, bet per sąlyginai trumpą laiką įgyjame pakankamai žinių apie pasaulį. Su tuo, jog žmogaus smegenys yra be galo plastiškos – gebančios greitai mokytis ir visa to dėka keistis – neverta ginčytis. Kas kita yra mintis, jog gimstame visiškai nieko nežinodami. Žiūrint į kūdikį – gležną, naivią būtybę lengva susidaryti įspūdį, jog ta būtybė neturi nei menkiausio suvokimo, apie ją supantį pasaulį, na, kaip kokia tabula rasa (lot. švari lentelė). Kodėl kūdikiai nėra tabulae rasae? Dar svarbiau, kaip tai žinome?

Idėją apie tabula rasa – tai, kad žinios ateina tik per patirtį ir potyrius, pirmiausia gvildeno filosofai: nuo Aristotelio iki Džono Loko. Žinių prigimtis bei klausimas, kokie gebėjimai gali būti įgimti, o ne įgyti, jei apskritai tai įmanoma, kirbėjo ir kirba ir ne vieno žmogaus raidą tyrinėjančiojo (psichologo) galvoje. Remiantis pastarųjų kelių dešimtmečių tyrimais ir metodais aiškėja, jog kūdikis nėra tuščia užrašų knygelė, kurią tereikia imti ir užpildyti informacija. Kūdikiai nuo pat pradžių turi ne tokias jau menkas žinias apie pasaulį: apie tai, kaip fizikos dėsniai veikia objektus bei jų judėjimą erdvėje, apie skaičius, tikimybes ir t.t. Taigi, įgimtos žinios taip pat egzistuoja.

Prieš iliustruojant kūdikių žinias įvairiais tyrimų rezultatais svarbu suprasti, kokį metodą mokslininkai naudoja visa tai išsiaiškinti. Kaip manote, kas pasitelkiama kūdikių žinioms patikrinti, juk kalbėti jie negali? Vienas dažniausiai naudojamų metodų yra kūdikių reakcijos (kartais taip pat jų akių judesių) stebėjimas įvairiose situacijose. Yra žinoma, jog kūdikių dėmesį prikausto dalykai, kurie yra nauji, įdomūs bei taip pat stebinantys ir keisti. Taigi, jei kūdikiui parodysime situaciją, kuri nesuderinama su, sakykime, paprasčiausia fizika, bent teoriškai galima tikėtis, jog kūdikis žiūrės į ją ilgiau palyginus su ta, kurioje viskas „normos ribose“. Būtent tai ir parodė įvairūs eksperimentai.

Fizika
Kelių mėnesių kūdikiai gerokai nustemba, kuomet iš rankų paleistas kamuolys nenukrenta ant žemės, bet pakimba ore, lyg jam gravitacija neegezistuotų. Tai, kad šios elementarios fizikos žinios nėra įgytos, bet įgimtos rodo faktas, jog kūdikiai nėra pajėgūs patys operuoti daugeliu objektų iki kol jiems sukanka aštuoni mėnesiai (dėl per menkų motorinių gebėjimų). Ką dar supranta kūdikiai be gravitacijos? Jie taip pat nustemba, kai objektas užnyra už vienos uždangos ir staiga atsiranda už kitos peršviečiamos uždangos – taip niekada ir nepasirodydamas tarpe tarp abiejų uždangų. Dar kūdikius labai stebina traukinukas, kuris paleistas riedėti žemyn ne atsitrenkia į sienelę, bet ją perskrieja atsirasdamas kitoje jos pusėje. Jei fizikos dėsnių laužymas kūdikiams neatrodytų keistas, jie vargiai į tai reaguotų, bet yra visiškai priešingai.

Skaičiai
Kūdikiai turi ne tik elementarų įsivaizdavimą apie fiziką, bet ir skaičius – vadinamąjį apytikrį skaičiaus pojūtį (angl. approximate number sense). Viename eksperimente šešių mėnesių kūdikiai stebėjo du ekranus, rodančius nuolatos besikeičiančius apskritimus. Viename ekranų keitėsi tik jų dydis ir forma, o kitame be šių dviejų kito ir jų skaičius: kartais buvo rodoma 10, o kartais – 20 apskritimų. Kūdikiai įdėmiau žiūrėjo į tą ekraną, kuriame be dydžio ir formos kito ir apskritimų skaičius. Pažymėtina tai, kad apytikris skaičiaus pojūtis yra tai, kas vėliau leidžia vaikams įgyti sudėtingesnius matematinius įgūdžius. Kuo stipresnis tam tikro vaiko apytikris skaičiaus pojūtis, kai jis yra kūdikis, tuo geresni jo matematiniai gebėjimai kuomet jam treji metai.

Tikimybės
Nuo skaičių iki tikimybių – tik vienas žingsnis. Ar tikėtina, kad kūdikiai naudoja tikimybes nuspėti tam tikro įvykio baigtį? Pavyzdžiui, šansą ištraukti vienos ar kitos spalvos kamuoliuką iš indo su trimis raudonais ir vienu žaliu kamuoliuku? Šiame tyrime, kuriame kūdikiai buvo aštuonių mėnesių, kūdikiui pirmiausia buvo parodomas indo turinys, tuomet indas uždengiamas. Ištraukus žalią, o ne raudoną kamuoliuką, kas būtų labiau tikėtinas rezultatas, kūdikių reakcija buvo nuostaba. Tikriausiai pagalvosite: bet ar tai įrodo, kad kūdikiai sugeba įvertinti situacijas remdamiesi tikimybėmis? Nuostabos reakcijos nedera nuvertinti. Nuostaba rodo, kad kūdikio smegenys yra pajėgios apskaičiuoti skirtingų įvykių tikėtinumą ir įvertinti baigtį, o kūdikio reakcija visa tai ir atspindi. Tas pats tyrimas taip pat parodė, jog šis procesas veikia ir atvirkščiai. Tai yra, kūdikiai sugeba daryti prielaidas apie dėžutėje esančius kamuoliukus vien tik matydami, kokie kamuoliukai ištraukiami. Taigi, iš pradžių dėžutės turinys kūdikiams nebuvo rodomas. Kamuoliukų traukėjas užrištomis akimis vieną po kito ištraukė kelis kamuoliukus, kurie buvo raudoni. Kūdikio reakcija, kai jam buvo parodytas dėžutės vidus, kur dauguma kamuoliukų – žali, be abejo, buvo nuostaba!

Klydo tie filosofai sakydami, kad gimstame pajėgus išmokti, bet nežinodami nieko, nesuprasdami nieko. Pažinimo mokslo tyrimai rodo gana platų išankstinių kūdikių žinių repertuarą: fizikos, aritmetikos, tikimybių. Kai kita kartą žvelgsite į kūdikį, prisiminkite, kad išvaizda yra apgaulinga: kūdikių žinios didžiąja dalimi yra nematomos, bet vis dėlto – egzistuoja.

%d bloggers like this: