Dr. Vaidevutis Šveikauskas

Turbūt daugelis esame pastebėję didelius, galima sakyti, gigantiškus augalus plačiais lapais ir baltais skėtiniais žiedynais, augančiais pakelėse, pagrioviuose, upelių ir apleistų melioracijos griovių šlaituose, palaukėse, pamiškėse arba tesiog anksčiau žmogaus naudotose, o vėliau apleistose žemėse. Dažnas esame girdėję ir šio augalo pavadinimą – Sosnovskio barštis. Tai tikrai įspūdingas augalas, galintis išaugti ir tris metrus aukščio, o jo lapai įvairiais duomenimis gali siekti apie metrą dydžio. Tačiau, galbūt, mažiau esame girdėję, kad šis gigantiškas žolinis augalas kelia susirūpinimą daugeliui Europos valstybių. Keista. Atrodytų toks gražus, įspūdingas augalas, tikra puošmena gamtai, o kelia susirūpinimą? Taip. Nors augalas iš tikrųjų yra gražus ir įspūdingas, išsiskiria tiek savo aukščiu tiek ir išraiškingumu, tačiau jis turi ir blogų savybių. Viena jų -tai labai stiprus nudeginantis šio augalo sulčių poveikis odai. Net mažas lašas, patekęs ant žmogaus odos, gali sukelti gana rimtus nudeginimus. O ką jau kalbėti apie didesnius sulčių kiekius. Šio augalo sulčių nudeginantis poveikis dažnai išryškėja vėliau ir nudegimai ar net pūslės gali pasirodyti ir po kelių dienų po kontakto su augalu. Ypač pavojingas yra jo sulčių kontaktas su akimis. Pajutus deginimą akyse ir įtarus, kad tai gali būti šio gigantiškojo barščio sulčių poveikis, geriausia iš karto kreiptis į gydytoją. Taigi, būkime atsargūs, venkime šio augalo ir stenkimės kuo mažiau jį liesti. Tačiau prieiti prie augalo ir apžiūrėti jį neliečiant, manau, kad galima ir verta! Tikrai turėtų padaryti įspūdį šis didysis gražuolis.

Yra dar viena jo savybė daugelio vertinama neigiamai – tai plitimas gamtoje, išstumiant iš tų vietų įprastines augalų rūšis. Dažnai šis augalas mėgsta augti sąžalynais, tuo pačiu mažindamas augalinę įvairovę toje vietovėje.

Jeigu jau jis toks blogas augalas, tai ką su juo daryti? Norint atsakyti į šį klausimą, būtų gerai sužinoti iš kur jis atsirado ir ar jau seniai auga mūsų kraštuose.
Ieškoti atsakymo pradėkime nuo lotyniško jo genties pavadinimo, kas, galbūt, padėtų atsakyti į klausimą ar seniai jis jau auga mūsų kraštuose. Paklausite kaip? Ogi labai paprastai. Jeigu šis didžiulis barštis yra toks didelis, gražus, išskirtinis augalas, tai ir lotyniškas genties, kuriai jis priklauso, pavadinimas galėjo būti suteiktas dėl tokių išskirtinių šio augalo savybių. O, jeigu pavadinimas genčiai yra suteiktas seniai, vadinasi augalas Europoje irgi žinomas jau senokai ir tada, pagal tos genties augalų aprašymus, galima būtų žinoti nuo kada didysis barštis čia auga. Pabandykime patyrinėti.

Kiekviena aprašyta gyvojo pasaulio rūšis dažniausiai turi dviejų lotyniškų žodžių pavadinimą. Pirmasis žodis yra genties, kuriai priklauso rūšis pavadinimas, antrasis – pačios rūšies vardas. Sosnovskio barščio lotyniškas pavadinimas yra Heracleum sosnowskyi, taigi jis priklauso barščių genčiai, kurios lotyniškas pavadinimas yra Heracleum. Tai yra viena iš gausiausių genčių salierinių (Apiaceae) augalų šeimoje. Šiai genčiai yra priskiriama apie 70 rūšių, tačiau dėl negalutinai nusistovėjusios sistematikos, šis skaičius skirtinguose šaltiniuose gali skirtis. Pavyzdžiui, Plants of the World duomenų bazėje, kuruojamoje Kew botanikos sodų (Jungtinė Karalystė) yra paminėta maždaug 90 priimtų Heracleum genties rūšių (accepted species) (http://www.plantsoftheworldonline.org, tikrinta 2021-05-03), kai tuo tarpu World Flora Online duomenų bazė, kuruojama World Flora Online (WFO) konsorciumo, mini beveik per pusę mažiau, tik 52 priimtų Heracleum genties rūšių pavadinimus (http://www.worldfloraonline.org, tikrinta 2021-05-04). Toks skirtumas susidaro greičiausiai dėl to, kad šios genties augalai pasižymi išskirtinai didele formų įvairove, rūšių panašumu, bei gana didele kryžminimosi galimybe, kas apsunkina šios genties augalų priskyrimą konkrečioms rūšims.

Pirma mintis, pamačius genties pavadinimą Heracleum yra, kad iš tikrųjų genčiai pavadinimas gali būti suteiktas dėl didžiojo barščio panašumo į senovės graikų mitologinį didvyrį Heraklį. Juk Heraklis buvo dievo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus bei pasižymėjo išskirtiniu galingumu. Manoma, kad pats sunkiausias darbas, kurį atliko Heraklis yra dangaus palaikymas kurį laiką vietoje titano Atlaso. Tačiau Heraklis yra atlikęs ir daug kitų žygdarbių. Vien ko verta jo kova su Nemėjos liūtu, kurį jisai pasmaugė plikomis rankomis, o juk Nemėjos liūtas, pagal legendas, buvo dvigubai didesnis už įprastinį liūtą ir pasižymėjo ypatinga jėga. Nėra sutariama dėl ko Heraklis buvo toks galingas. Vienų nuomone jisai buvo dievų valdovo, pačio stipriausio iš dievų – Dzeuso sūnus. Kiti sako, kad dėl to, jog jį savo pienu maitino deivė Hera. Taigi, sprendžiant iš jo darbų, Heraklis turėjo būti aukštas ir stambus, tikras galiūnas, na, arba bent jau labai stambus vyras. Antikiniame mene jisai dažnai vaizduojamas kaip labai raumeningas vyras. Prisiminkime, kad ir įžymiają Farnezės Heraklio skulptūrą. Sosnovskio barštis irgi yra stambus augalas, vienas iš stambiausių žolinių augalų Europoje! Taigi tam tikrų paralelių yra. Ir iš tikrųjų, jeigu pabandytume internete paieškoti Heracleum genties pavadinimo kilmės, tai dažnai rastumėme parašyta, kad šis genties pavadinimas yra suteiktas pagal didžiojo barščio išskirtinį dydį ir, kad tuo jisai yra siejamas su graikų mitiniu herojumi Herakliu.

Pasiaiškinkime ar Heracleum vardas galėjo būti suteiktas dėl išskirtinio augalo dydžio. Žinoma, kad šį vardą suteikė žymus švedų botanikas, gamtininkas Karlas Linėjus. Savo veikale „Species plantarum“, kuriame jis stengėsi aprašyti „visas“ jam žinomas augalų rūšis, šiai genčiai mokslininkas priskyrė penkias augalų rūšis, pavadindamas jas: sphondylium, sibiricum, panaces, austriacum ir alpinum (Linnaei, 1753). Ar kuri nors iš šių rūšių galėtų būti tas didysis barštis, pagal kurį buvo suteiktas genties pavadinimas? Augalai Heracleum sphondylium, H. sibiricum ir H. alpinum šiuo metu yra laikomi viena rūšimi – Heracleum sphondylium (lietuviškai – lankinis barštis). H. sibiricum ir H. alpinum dabar dažnai yra laikomi šios rūšies porūšiais. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad lankinis barštis gali išaugti iki 2 metrų aukščio, bet dažniau jie būna žemesni, apie 1 – 1,5 metro aukščio. Lietuvoje auga sibirinis barštis (Heracleum sibiricum), kurį taip pati galėtumėme laikyti lankinio barščio porūšiu. Kęstutis Vilkonis savo knygoje „Lietuvos žaliasis rūbas“ (2008) nurodo, kad jis užauga nuo 40 iki 150 cm aukščio ir yra plačiai paplitęs Lietuvoje.

Kitas K. Linėjaus aprašytas Austrijos alpėse augantis augalas H. austriacum yra dar mažesnis. World Flora Online internetiniame puslapyje nurodyta, kad jis užauga apie 50 cm aukščio (http://www.worldfloraonline.org, tikrinta 2021-05-04).

Sunkiau pasakyti kokį augalą K. Linėjus aprašo kaip Heracleum panaces. Nors dabartinių mokslininkų nuomonė išsiskiria, tačiau didelė jų dalis mano, kad tai taip pat yra lankinis barštis (H. sphondyliumi) arba šios rūšies porūšis H. sphondylium ssp. sphondylium. K. Linėjus savo veikale „Species plantarum“ duoda nuorodas į keletą šaltinių iš kurių jis ėmė informaciją apie H. panaces. Tai yra tiek jo paties, tiek ir kitų botanikų darbai. Vienas iš nuorodytų šaltinių yra jo paties veikalas „Horthus Upsaliensis“, išleistas 1748 metais (Linnaeus, 1748), kuriame yra gana plačiai aprašomi du augalai priskirti Heracleum genčiai. Vienas iš jų yra tas pats augalas Heracleum panaces minimas ir 1753-iųjų „Species plantarum“ veikale. Darbe „Horthus Upsaliensis“ nurodoma, kad šio augalo aukštis yra maždaug žmogaus ūgio (altitudo fere humana). Kadangi vidutinis žmonių ūgis XVIII amžiuje buvo truputį mažesnis kaip 170 cm (Ohio State University, 2004), tai galime manyti, kad maždaug toks turėjo būti ir K. Linėjaus aprašyto augalo Heracleum panaces aukštis. Taip pat ir iš K. Linėjaus herbare esančio pavyzdžio (jeigu šios rūšies aprašymui jis naudojo šį herbariumo egzempliorių) galime matyti, kad augalas, aprašomas K. Linėjaus kaip H. panaces, neturėtų būti itin stambus. Augalo lapai yra gana smarkiai karpyti, žiedstiebiai gana ploni ir jis iš tikrųjų yra ganėtinai panašus į dabartinį Heracleum sphondylium (http://linnean-online.org/view/collection/linnean=5Fherbarium/Heracleum.html). Kitas augalas aprašomas „Horthus Upsaliensis“ yra mažesnis už pirmajį.

Taigi, apibendrinant, visų penkių Heracleum genties rūšių, K. Linėjaus aprašytų jo 1753 metų veikale „Species plantarum“, augalai nėra itin aukšti ar stambūs. Aukščiausieji gali būti maždaug žmogaus ūgio. Tai nėra labai išskirtinis aukštis. Toks aukštis yra būdingas ir daliai kitų žolinių augalų, kai tuo tarpu gigantiškasis barštis (Sosnovskio) gali išaugti 3-jų, o kartais net ir 5 metrų aukščio. Atrodo, kad K. Linėjus, aprašydamas augalų pasaulį XVIII amžiaus viduryje, dar neįtraukė didžiojo barščio į savo rūšių sąrašą. Galbūt jis tada dar nežinojo apie šį augalą. Vadinasi, Europoje didysis barštis dar tada neaugo arba, jeigu ir buvo kai kur auginamas, tai nebuvo tiek plačiai paplitęs, kad K. Linėjus būtų jį įtraukęs į savo aprašomų augalų sąrašą. Jeigu taip, tai galime manyti, kad ir pavadinimą genčiai jis tada suteikė ne pagal gigantiškajį barštį ir, gal netgi visai ne pagal tokias augalų savybes kaip aukštis ar stambumas. Tai kaip tada K. Linėjus pavadino barščių gentį vardu Heracleum?

Kadangi mokslininkas klasifikuodamas augalus dažnai rėmėsi kitų autorių darbais, vadinasi genčiai vardą jis galėjo paimti iš kitų autorių darbų. Panagrinėjus ankstesnius K. Linėjaus darbus aiškėja, kad mokslininkas, matyt, remdamasis augalų panašumu, sujungė anksčiau buvusias atskiras Sphondylium ir Panax gentis į vieną gentį, kurią pavadino Heracleum. Tai matosi labai įdomiame ir vertingame K. Linėjaus veikale „Hortus Cliffortianus“ (Linnaeo, 1737). Jame mokslininkas genčiai Heracleum priskiria dvi augalų rūšis: vieną – foliolis pinnatifidis, o kitą – foliolis palmatis serratis, prie jų aprašymų pridėdamas ir ankstesnius šaltinius, kuriuose šie augalai buvo aprašyti. Pirmoji rūšis (foliolis pinnatifidis) kitų autorių buvo vadinama Spondylium arba Sphondylium ir priklausė to paties pavadinimo genčiai. K. Linėjus rašo, kad ši rūšis auga pievose, ganyklose, dirbamų laukų pakraščiuose šalia upelių, kalnų papėdėse ir yra plačiai paplitusi Europoje. Taigi, pagal šį aprašymą panašu į dabartinės lankinio barščio (Heracleum sphondylium) rūšies augimvietes ir jo paplitimą. K. Linėjaus nurodytii šaltiniai šios rūšies aprašymuose Heracleum vardo nemini. Antroji rūšis (foliolis palmatis serratis) pagal K.Linėjaus aprašymą auga tiktai Apeninuose (1753-ųjų veikale „Species plantarum“, pavadinęs ją Heracleum panaces ir, matyt, dar gavęs pavyzdžių iš Sibiro, kaip paplitimo arealą mokslininkas prideda dar ir Sibirą). Pagal K. Linėjaus nurodytus šaltinius ši rūšis dažniausiai buvo vadinama Panax heracleum (heraclium, herculeum) ir priklausė Panax genčiai. Galbūt tai irgi galėtų būti lankinio barščio porūšis, apie ką esu užsiminęs jau anksčiau minėdamas Heracleum panaces. Gali būti, kad iš šios rūšies pavadinimo K. Linėjus ir paėmė pavadinimą genčiai Heracleum. Tą patvirtina ir pats Linėjus. Štai ką jis rašo veikale „Hortus Cliffortianus“ (Linnaeo, 1737):

„Nomen Sphondylium dictum a cognomine insecto, cujus odorem exhalaret, ab evitandam homonymiam excludo (F.B. 230) & in ejus locum antiquissimum, à Dioscoride dudum usitatum (F.B. 244. 242.) Panax heracleum; excludens prius verbum Panaceo (F.B. 221), retinens posterius Heracleum, ab Hippocratis patre Heracle impositum (F.B. 237) forte ob aliquem in medicina singularem ob eo detectum usum.“

Žemiau pateikiu savo vertimą iš lotynų kalbos:
„Siekiant išvengti homonimiškumo, Sphondylium vardas, kuris buvo duotas pagal vabzdžio, kuris skleidžia kvapą, vardą, yra išimamas ir į jo vietą grąžinamas antikinis sinonimas, anksčiau Dioskorido naudotas, Panax heracleum; išimant pirmą žodį „Panacen“, paliekant sekantį „Heracleum“, kad įtrauktume Hipokrato tėvą (?) Heraklį, stiprų medicinoje ypač dėl jo naudingų išradimų.“

Iš šio aprašymo galime suprasti, kad K. Linėjus prie Sphondylium genties prijungia Panax gentį, tačiau pavadinimą Sphondylium, siekiant išvengti homoniškumo, t.y., šio vardo painiojimo su vabzdžio pavadinimu (homoniškumas – tai yra, kai tokie patys žodžiai gali turėti skirtingas reikšmes) keičia į Heracleum vardą, kurį paima iš augalo pavadinimo Panax heracleum . Taip pat sužinome, kad pastarasis augalo pavadinimas naudojamas jau labai seniai, kadangi Dioskoridas buvo graikų gydytojas, farmakologas ir botanikas, gyvenęs 40 – 90-aisiais mūsų eros metais. Dar įdomiau, kad genčiai pavadinimas, pasirodo, suteiktas dėl to, kad Heraklis buvo Hipokrato tėvas, o apie augalo dydį K. Linėjus čia net neužsimena. Tačiau negi tikrai Heraklis buvo Hipokrato, vieno garsiausių antikinės Graikijos gydytojų, gyvenusio 460 – 377 m. prieš Kristaus gimimą (turbūt daugelis esame girdėję apie Hipokrato priesaiką), tėvas? Pasirodo, kad ne. Hipokrato tėvas buvo ne Heraklis, bet Heraklidas, taip pat gydytojas (beje žodis „heraklidas“ senovės Graikijoje reiškė „kilęs iš Heraklio“, kadangi Heraklis paliko gana daug palikuonių: sūnų ir dukterų). Bet tada atrodo keista, kad K. Linėjus rašo „patre Heracle impositum“, bet ne „patre Heracleides impositum“? Patyrinėjus Hipokrato kilmę, paaiškėja, kad Heraklis buvo tesioginis Hipokrato protėvis iš motinos pusės – Hipokrato mama Praksitea (pagal kitus šaltinius Feniaretė) buvo tolima Heraklio palikuonė. Taigi, galbūt, K. Linėjus žodį „patre“ čia naudoja protėvio reikšme, nurodydamas, kad Heraklis buvo Hipokrato protėvis. Ar „pasiekimus“ medicinoje, kuriuos mini K. Linėjus („forte ob aliquem in medicina singularem ob eo detectum usum”) priskirtumėme tada ne Heraklidui ir, turbūt, ne Herakliui, o Hipokratui? Galbūt. Tai yra lotyniško teksto kokybiško vertimo reikalas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad K. Linėjus „grąžina“ antikinio pavadinimo Panax heracleum antrąjį žodį („…į jo vietą grąžinamas antikinis sinonimas…“). Taigi, nors K. Linėjus ir rašo, kad pavadinimą genčiai suteikia atmindamas Hipokratą, tačiau pati mintis paimti Heraklio vardą genties pavadinimui, greičiausiai, bus įkvėpta rūšies Panax heracleum pavadinimo, kurį vartojo Dioskoridas, o po jo ir daugelis kitų botanikų iki pat Linėjaus laikų, antrojo žodžio. Kas gi tai per augalas ir dėl ko jisai pavadintas Heraklio vardu?

Turbūt, kad Panax heracleum Linėjaus laikais, greičiausiai, bus kuri nors iš barščių rūšių, kitaip jisai nebūtų jos jungęs su kita barščio rūšimi Sphondylium į vieną gentį. Tačiau ar senovės Graikijoje Dioskorido laikais vardu Panax heracleum taip pat buvo vadinamas kuris nors iš barščių, dabar pasakyti sunkoka. Nors K. Linėjus mini Dioskoridą, tačiau pavadinimas Panax heracleum senovės Graikijos šaltiniuose minimas ir anksčiau. Net kelis šimtus metų prieš Dioskoridą gyvenęs kitas garsus graikų filosofas, Aristotelio mokinys Teofrastas (371 – 287 metai prieš Kristaus gimimą), mini šį augalą savo veikale „Historia Plantarum“ (Hort, 1916). Tačiau nei Teofrasto, nei Dioskorido veikaluose nerandame šio augalo pavadinimo kilmės paaiškinimo. Teofrastas rašo, kad augalai jau žinomi šiuo vardu. Taigi augalas taip vadinosi dar iki Teofrasto. Romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas.Plinijus vyresnysis (24 – 79 mūsų eros metai) savo knygoje „Natural History“ rašo, kad „Panaces heracleon“ savo vardą yra gavęs dėl to, kad Heraklis pirmasis atrado šį augalą (Bostock & Riley, 1855). Tačiau, tai kiek abejotina versija.

Yra dar vienas ganėtinai logiškai pagrindžiamas šio pavadinimo paaiškinimas (retkarčiais randamas ir internete). Teofrastas savo veikale „Historia Plantarum“ aprašo grupę augalų, vadinamų „panakhe“. Prie šios grupės augalų jis priskiria ir tris augalus, kurie yra vadinami „Asklhepieion“, „Cheironeion“ ir „Heraklion“. Pats pavadinimas „panakhe“ (Panaces, Panax ar Panacea) gali būti įdomios kilmės. Daugelis jį verčia kaip „gydantys visas ligas“ iš graikų „pan“ – visas ir „akos“ – gydymas. Taigi šie augalai turėtų būti daug ką gydantys, tačiau ar tikrai taip yra? Manau, kad šio žodžio kilmė dar turėtų būti patyrinėta, nors ir sunkoka atsekti žodžių, skambėjusių prieš tūkstantmečius tikrąsias reikšmes. Panašiai yra ir su trimis „panakhe“ grupės augalų pavadinimais: „Asklhepieion“, „Cheironeion“ ir „Heraklion“. Juos galima būtų sieti su medicina, kadangi „Asklhepieion“ gali būti kilęs nuo Asklepijaus (graikų mitologijoje medicinos ir gydymo dievas), o „Cheironeion“ gali būti kilęs nuo Cheirono arba Chirono (graikų mitologijoje kentauras žinojęs mediciną ir mokęs jos Asklepijų). Tačiau remiantis tokiu požiūriu, pavadinimą „Heraklion“ susieti su medicina sunkiau. Jeigu augalo pavadinimas tikrai kildinamas iš graikų mitologinio didvyrio Heraklio, tai apie jo žinias medicinoje duomenų yra mažoka. Abejotina ar jis labai tuo domėjosi, nors visai tokios versijos atmesti dar negalima. Užtat šia prasme gana abejotinas atrodo ir Plinijaus vyresniojo teiginys, kad būtent Heraklis atrado augalą „Panaces heracleon“. Nėra duomenų, kad Heraklis būtų domėjęsis vaistingaisiais augalais, nors šią versiją irgi dar reikėtų patikrinti. Vadinasi, „Heraklion“ lyg ir iškrenta iš šitos trejulės, nors, jeigu visi trys augalai vaistingi, tai ir visų jų trijų pavadinimai turėtų sietis su medicina.

Gal kiek kitaip atrodytų, jeigu „Asklhepieion“ ir „Cheironeion“ vardus sietumėme su mitologiniais graikų veikėjais ne tiesiogiai, bet netiesiogiai. Čia galimi įvairūs variantai, tačiau yra žinoma, kad „Cheironeion“ anksčiau buvo vadinamos negyjančios žaizdos ir opos. Tai susiję su legenda, kad kentauras Chironas atsitiktinai buvo sužeistas Heraklio strėle, užnuodyta hidros nuodinguoju krauju, taigi mirtina strėle. Tačiau kentauras Chironas buvo nemirtingas ir negalėjo numirti nuo mirtinos strėlės užtat kentėjo tokius siaubingus skausmus, kad troško numirti. Galų gale titanas Prometėjas pasiūlė dievų valdovui Dzeusui, kad šis padarytų jį nemirtingu vietoje Chirono. Dzeusas sutiko ir kentauras buvo išlaisvintas nuo amžinų kančių bei noriai pasidavė mirčiai. Vis tik Chironas liko nemirtingas, nes Dzeusas perkėlė jį į dangų kur jis tapo Šaulio žvaigždynu (March, 1998). Įdomu, kad augalo “panakhe Cheironeion” gydomosios savybės, nurodytos Teofrasto „Historia Plantarum“, labai gerai atitinka šią legendą. Teofrastas rašo: „…jie naudoja jį nuo gyvačių, vorų, angių ir kitų reptilijų įkandimų,…“ (taigi nuodingosios sepijos kraujas), „…taip pat jie sako, kad jis sumaišytas su vynu ir alyvuogių aliejumi yra tinkamas opoms gydyti, o – su medumi augliams gydyti“ (negyjančios žaizdos ir kiti negyjantys dalykai) (Hort, 1916). Sekant šiuo pavyzdžiu ir kitų dviejų augalų pavadinimai galėtų turėti labiau bendrinę reikšmę, pavyzdžiui, irgi ligas. Sakykime, žinoma, kad asklepionais vadintos tam tikros gydomosios šventyklos senovės Graikijoje. Galbūt pavadinimą „Asklhepieion“ galima būtų susieti su tokia gydymo įstaiga? Galbūt, nors liga gal būtų patikimesnis variantas. Jeigu taip, tai ši liga ar susirgimas galėtų sietis su gyvatės įkandimu, kadangi Teofrasto „Historia Plantarum“ pirmąja gydomąja augalo „panakhe Asklhepieion“ savybe paminimas gydomasis poveikis nuo reptilijų įkandimų, o Asklepijus yra labai susijęs su gyvatėmis ir, greičiausiai, išgydydavo žmones nuo mirtinai nuodingų gyvačių įkandimų. Asklepijus dažniausiai yra vaizduojamas su lazda aplink kurią yra apsivyniojusi gyvatė ir šis simbolis iki šių dienų dažnai yra naudojamas medicinoje. Graikų mitologijoje viena iš istorijų yra apie tai, kaip Filoktetas, vienas iš graikų didvyrių, Trojos karo dalyvis, suvaidinęs labai svarbų vaidmenį tame kare, pakeliui į Troją buvo paliktas saviškių dėl nuodingos gyvatės įkandimo, kuri paliko negyjančią, puliuojančią žaizdą kojoje. Net 10 metų Filoktetas pragyveno vienišas saloje, kol jį išgydė vienas iš Asklepijaus sūnų.

Ką šiame kontekste galėtų reikšti „Heraklion“ pavadinimas? Taip. Ir šis pavadinimas galėtų būti susijęs su Herakliu netiesiogiai. Į akis krenta vienas labai skaudus Heraklio gyvenimo epizodas. Heraklis laimingai gyveno su savo žmona Megara ir vaikais Tėbuose, bet deivė Hera, Dzeuso žmona, pykdama ant Heraklio, kad jis yra jos vyro Dzeuso ir kitos moters vaikas, pasiuntė Herakliui proto užtemimą. Apimtas aklo įniršio ir įsiučio Heraklis nužudė visus savo vaikus (March, 1998), palaikęs juos pagal vienus šaltinius pabaisomis, pagal kitus savo priešo vaikais. Dar pagal kai kuriuos šaltinius, Heraklis be savo vaikų nužudė ir du savo brolio sūnus, o kai kas mini, kad net ir savo žmoną Megarą. Praėjus šiam priepuoliui, Heraklis labai gailėjosi dėl tokio savo poelgio ir norėjo pabaigti savo gyvenimą savižudybe, tačiau jį nuo to išgelbėjo jo giminaitis ir geras draugas Tesėjus. Yra nuomonė, kad Heros Herakliui atsiųstas proto užtemimas buvo tam tikra epilepsijos forma. Ir iš tikrųjų senovės Graikijoje vienas iš epilepsijos pavadinimų buvo “šventoji liga” (sacred disease) (Magiorkinis et al., 2010). Buvo manoma, kad šią ligą atsiunčia dievai kaip bausmę už blogus darbus. Kitas šios ligos pavadinimas, kurį naudojo antikos graikai, buvo „Heraklio liga“ (Herculian disease) (Magiorkinis et al., 2010), kadangi buvo manyta, kad Heraklis kentėjo nuo šios ligos. Romėnų gydytojai taip pat epilepsiją vadindavo Heraklio vardu (Morbus Herculi). Ilgą laiką manyta, kad epilepsija pavojinga liga. Yra aprašyta atvejų, kuomet sergantieji epilepsija įvykdydavo žmogžudystes (Pandya et al., 2013). Taip pat manoma, kad net 25 – 30 proc. psichozių epilepsijos metu priklauso postiktinėms psichozėms, kurios be kita ko gali pasireikšti ir žodiniu bei fiziniu agresyvumu, gyvybiškai pavojingu, tiek sergančiajam, tiek ir aplinkiniams (Devinsky, 2008). Graikų mitologinio herojaus Heraklio žygdarbių aprašymuose taip pat yra detalių ir užuominų, leidžiančių manyti, kad šis pusdievis sirgo epilepsija. Vadinasi ir augalo pavadinimą „Heraklion“ kaip ir „Cheironeion“ atveju galima sieti su liga ir netgi labai rimta liga, galinčia atnešti tragediją. Ir iš tikrųjų, panašiai kaip ir augalo “panakhe Cheironeion” gydomosios savybės, nurodytos Teofrasto „Historia Plantarum“, taip ir viena iš pirmųjų augalo „panakhe Heraklion“ gydomųjų savybių, nurodytų tame pačiame Teofrasto veikale yra gydymas nuo epilepsijos, kas atitinka aukščiau aprašytą legendą. Šiame kontekste gali kiek kitaip nuskambėti ir žodžio „panakhe“ reikšmė. Jeigu „-akhe“ greičiausiai iš tikrųjų reiškia gydymą, tai pirmoji žodžio dalis „pan“ graikų kalboje gali turėti sustiprinamąją reikšmę, maždaug atitinkančią lietuvišką „labai“. Tuomet „panakhe“ reikštų ne tai, kad „viską gydantis“, o greičiau „labai gydantis“, „itin gydantis“. Antrasis žodis („Asklhepieion“, „Cheironeion“ ar „Heraklion“) parodytų kokią ligą „itin“ ar „labai“ gydo šis augalas. Vėliau šių trijų augalų pavadinimai yra naudojami kitų autorių ir, pavyzdžiui, augalo pavadinimas „panakhe Heraklion“ įvairiais pavidalais pasiekia netgi Linėjaus laikus.

Taigi, panašu, Heracleum vardas genčiai, greičiausiai, buvo suteiktas ne dėl barščių dydžio ar stambumo, ar stiprumo, bet dėl ligos (epilepsijos), kuria manoma sirgo Heraklis. Kyla klausimas, ar K. Linėjus suteikdamas Heracleum vardą barščių genčiai žinojo su kuo gali sietis Heraklio vardas ir, jeigu taip, tai dėl ko jis apie tai nėra užsiminęs. Šioje vietoje galime atkreipti dėmesį į įdomią detalę. K. Linėjaus veikale „Hortus Cliffortianus“ mini Hipokratą. Bet Hipokratas buvo vienas iš pirmųjų paneigęs nuomonę apie epilepsijos kaip dieviškos ar „šventos“ ligos prigimtį ir teigęs, kad ši liga turi natūralias priežastis ir tai yra smegenų liga. Taip pat Hipokratas yra parašęs knygą apie epilepsiją, pavadinimu „Apie šventą ligą“ apie 400-uosius metus prieš Kristaus gimimą (AL-Zwaini & Albadri, 2019). Taigi, gali būti, kad K. Linėjus žinojo apie Heracleum vardo kilmę, susijusią su epilepsija, tačiau tesiogiai to nemini. Vietoje to jis tiktai Heraklio vardą subtiliai susieja su Hipokratu.

Taigi, tikėjomės, kad genties vardas buvo duotas pagal augalą galiūną, o pasirodo jo kilmė gali būti susijusi su sunkia liga – epilepsija. Šitoje vietoje iškyla dar vienas įdomus klausimas. Juk sprendžiant iš K. Linėjaus veikalo „Hortus Cliffortianus“, mokslininkas genčiai galėjo suteikti kitą vardą – Panaces arba Panax (Linnaeo, 1737). K. Linėjus šiame veikale nepaaiškina dėl ko jisai „grąžindamas“ antikinį Panax heracleum pavadinimą pasirenka būtent antrąjį žodį Heracleum, tačiau atsisako pirmojo – Panaces. Galbūt barščiams netinka šio žodžio reikšmė, reiškianti „stipriai“ ar „labai gydantis“ ar „viską gydantis“? Gali būti. K. Linėjus, matyt, žinojo, kad barščiai nėra labai vaistingi augalai. Panašu, kad barštis net nebuvo įtrauktas į paties K. Linėjaus sudarytą vaistingųjų augalų sąrašą „Materia Medica“ (Linnaei, 1749).

Tačiau žodis „Panaces“ arba „Panax“ nebuvo visiškai išmestas iš augalų sistematikos. Betvarkant augalų klasifikavimą K. Linėjui tuo pat metu, greičiausiai, užkliuvo kitos augalų genties pavadinimas. Tai 1718 metais prancūzų botaniko Sébastien Vaillant aprašyta augalų gentis, kurią jis pavadino Araliastri ir kurios vardą kildino iš grupės augalų, vadinamų Aralia (Vaillant, 1719). Į Araliastri gentį S. Vaillant įtraukė ir žymųjį ženšenį iš Kinijos. Taip pat į šią gentį S. Vaillant įtraukė ir į ženšenį labai panašią rūšį, neseniai aptiktą Kanadoje, kuri, jo manymu, taip pat turėjo stiprių gydomųjų savybių (dabar vadinamą Panax quinquefolius) (Vaillant, 1719). Europoje ženšenis buvo žinomas jau nuo XVII-ojo amžiaus, tačiau dėl savo brangumo ir retumo buvo ne taip gausiai vartojamas, užtat atradus labai panašų augalą Kanadoje, buvo tikimasi, kad jis pakeis kinietiškajį ženšenį (Sul, 2017). K. Linėjus, matyt, vengdamas pavadinimų panašumo tarp Araliastrum ir Aralia, ir žinodamas, kaip labai yra vertinamos ženšenio vaistingosios savybės, nusprendė pakeisti Araliastrum genties pavadinimą į anksčiau barščio apibūdinimui naudotą, tačiau, galbūt, labiau šiai, stipriomis vaistingosiomis savybėmis garsėjančiai genčiai tinkamą pavadinimą Panax (graikiškai ‚panakhe“ – – labai, -stipriai, -viską gydantis). Žinoma, tokiam mokslininko sprendimui įtakos galėjo turėti ir prancūzų gydytojo ir botaniko Jacob Cornuti (1606 – 1651 m.) darbas „Canadiensium Plantarum … Historia“ kuriame jis pirmą kartą aprašė du Aralia grupės augalus iš Naujojo Pasaulio priskirdamas juos Panaces genčiai (Cornuti, 1635). K. Linėjus, klasifikuodamas augalus, J. Cornuti aprašytus augalus priskyrė Aralia genčiai, o J. Cornuti paminėtu genties pavadinimu Panaces pakeitė Araliastrum genties pavadinimą. Įdomu, kad J. Cornuti savo darbe nėra nurodęs, kad šie augalai pasižymėtų kažkokiomis ypatingomis gydomosiomis savybėmis. Pavyzdžiui, apie augalą Panaces carpimon jis rašo taip: „De viribus nihil peculiare accepi: oleraceam esse, & cibis aptam testamur“, kas reikštų: „Jėgų ypatingų jokių negavau: tai tik žolė ir tinkamas maistui liudiju“. Gali būti, kad vardą „Panaces“ šiems augalams Cornuti suteikė tik pagal tuo metu žinomą Panaces genties morfologinį apibūdinimą, bet vaistinių savybių rasti jam nepavyko. Panašu, jog K. Linėjus Aralia genties augalų taip pat nėra įtraukęs į jo sudarytą „Materia Medica“, vaistingųjų augalų sąrašą (Linnaei, 1749). Taigi, šiuo atveju vėlgi gal dėl silpnų vaistinių savybių Panax vardu buvo pervadinta labiau vaistingomis savybėmis pasižyminti gentis į kurią įeina ir ženšenis.

Štai ir pabaigėme kelionę po Heracleum vardo suteikimo gigantiškųjų barščių genčiai istoriją. Ką gi mes sužinojome? Svarbiausia, turbūt, kad genties pavadinimą Heracleum K. Linėjus suteikė pagal seną, dar antikinės Graikijos laikus menantį augalo vardą ir šis pavadinimas naudojamas botaninėje literatūroje jau daugiau kaip 2000 metų!. Jis, greičiausiai, labiau yra medicininės kilmės negu, kad morfologinės (kaip, pavyzdžiui, augalo dydis ar stambumas). Tai veda link išvados, kad K. Linėjus, turbūt, didžiojo barščio nežinojo arba, jeigu ir žinojo, tai nebuvo su juo susidūręs tiesiogiai ar turėjęs tokių smulkesnių rašytinių jo apibūdinimų ar herbaro pavyzdžių, kurie leistų įtraukti šį augalą į jo sudarytą augalų sąrašą „Species Plantarum“. Vadinasi Linėjaus laikais gigantiškasis barštis, jeigu Europoje ir buvo kur nors auginamas, tai nebuvo labai plačiai žinomas, taigi ir išplitęs, ypač laukinėje gamtoje. Tai svarbu žinoti gilinantis į didžiojo barščio plitimo istoriją Europoje.

Kitas svarbus aspektas – pavadinimų reikšmės. Kaip pamatėme, ne visada pavadinimas atspindi tai, kas atrodytų akivaizdu iš pirmo žvilgsnio. Pavadinimai gali turėti ir kitų, mažiau žinomų reikšmių, ypač, jeigu vardas yra senas, ateinantis net nuo antikos laikų.

Pagaliau, galime suprasti, o galbūt netgi labiau pajausti, kiek žmonių yra prisidėję prie botanikos ir kitų augalų pažinimo mokslų vystymosi. Dabar tai jau yra istorija, bet jinai yra įdomi ir svarbi ir šiandieną.

Naudota literatūra:

• AL-Zwaini I.J., Albadri B.A.-H.M. 2019. Introductory chapter: Epilepsy—the long journey of the sacred disease. Epilepsy – advances in diagnosis and therapy. AL-Zwaini I.J., Albadri B.A.-H.M. eds. IntechOpen, DOI: 10.5772/intechopen.85377. Galima rasti: https://www.intechopen.com/books/epilepsy-advances-in-diagnosis-and-therapy/introductory-chapter-epilepsy-the-long-journey-of-the-sacred-disease
• Bostock J., Riley H.T. 1856. The Natural History of Pliny. Vol. V, Bohn H.G., Londonas, Anglija.
• Cornuti J. 1635. Canadiensium plantarum, aliarúmque nondum editarum historia. Cui adiectum est ad calcem Enchiridion botanicum Parisiense, continens indicem plantarum, quae Pagis, Siluis, Pratis, & Montosis iuxta Parisios locis nascuntur. Venundantur apud Simonem le Moyne, via Iacobea, Paryžius, Prancūzija.
• Devinsky O. 2008. Postictal Psychosis: common, dangerous, and treatable. Epilepsy Currents, 8: 31 – 34.
• Hort A. 1916. Theophrastus. Enquiry into plants and minor works on odours and weather signs. vol. II Heinemann W., Londonas. G.P. Putnam‘s Sons, Niujorkas.
• Linnaeo C. 1737. Hortus Cliffortianus. Plantas exhibens quas in hortistam vivis quam siccis, hartecampi in Hollandia, vir nobilissimus & generosissimus Georgius Clifford, juris utriusque doctor, reductis varietatibus ad species, soeciebus ad genera, generibus ad classes, adjectis locis plantarum natalibus differentiisque specierum. Cum tabulis aeneis. Amsterdamas, Nyderlandai.
• Linnaei C. 1748. Hortus Upsaliensis, exhibiens plantas exoticas, horto Upsaliensis academiae a sese illatas, ab anno 1742, in annum 1748, additis differentiis, synonymis, habitationibus, hospitiis, rariorumque descriptioniubus, in gratiam studiosae juventutis, vol. I. Sumtu & literis Laurentii Salvii, Stockholmas, Švedija.
• Linnaei C. 1749. Materia medica, liber I. De Plantis. Secundum 1. genera, differentias, 2. synonyma, 3. loca, durationes, culturas, 4. nomina, simplicita, praeparata, 5. qualitates, modos, potentias, 6. vires, 7. usus, 8. composita Digestus. Typis ac sumptibus Laurentii Salvii, Stokholmas, Švedija.
• Linnaei C. 1753. Species plantarum. Exhibentes plantas rite cognitas. Ad genera relatas. Cum differentiis specificis, nominibus trivialibus, synonymis selectis, locis natalibus, secundum systema sexuale digestas. 2 tomai. Laurentii Salvii, Stokholmas, Švedija.
• Magiorkinis E., Sidiropoulu K., Diamantis A. 2010. Hallmarks in the history of epilepsy: Epilepsy in antiquity. Epilepsy and Behavior, 17: 103 – 108.
• March J. 1998. Cassell’s dictionary of classical mythology. Cassel & Co, Londonas, Anglija.
• Ohio State University. 2004. Men from early middle ages were nearly as tall as modern people. ScienceDaily, 2 September 2004. www.sciencedaily.com/releases/2004/09/040902090552.htm
• Orrego-González E., Peralta-García A.,Palacios- Sánchez L. 2020. Heracles and epilepsy: the sacred disease. Arquivos de Neuro-Psiquiatria, 78: 660 – 662.
• Pandya N.S., Vrbancic M., Ladino L.D., Téllez-Zenteno J.F. 2013. Epilepsy and homicide. Neuropsychiatric Disease and Treatment, 9: 667 – 673.
• Sul H. 2017. The perception of ginseng in Early Modern England and its significance in the globalising trade. East Asian Journal of British History, 6: 1-37
• Vaillant S. 1719. A new genus of plants, call’d araliastrum, of which the famous nin-zin or ginseng of the Chineses, is a species. Communicated by Mr. Vaillant prædemonstrator at the Royal Garden at Paris, to the learned Dr. Will. Sherrard, LL. D. late consul at Smyrna, and by him to the Royal Society. Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 30: 705 – 707.
• Vilkonis K.K. 2008. Lietuvos žaliasis rūbas. Lututė, Kaunas, Lietuva.